Saugiškiai pagerbė kunigo M. B. Laužemio atminimą

Paskutinį liepos šeštadienį Saugose pagerbtas Martynas Benjaminas Laužemis – publicistas, evangelikų liuteronų misionierius kunigas, šviesuolis, gyvenęs, miręs ir palaidotas Saugose 1924 m.

Renginys prasidėjo fotodokumentikos parodos atidarymu, po to vyko krikšto antkapinio paminklo pašventinimas ir M. B. Laužemio vardo nominacijos teikimas.

Atidaryta paroda

Violeta Astrauskienė – Švėkšnos ir Saugų seniūnijų metraštininkė, aktyvi švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ pirmininkė, Saugų bibliotekos globėja, kelių knygų autorė, fotomenininkė ir tautodailininkė įvairiomis veiklomis garsinanti savo kraštą. Pasak vienos parodoje dalyvavusios saugiškės, tai mūsų krašto ambasadorė, nenustygstanti vietoje, gebanti statyti tiltus tarp praeities ir dabarties. Būtent ji užmezgė kontaktus su Saugose gyvenusio ir ganytojišką darbą dirbusio M. B. Laužemio vaikaite Reinhild Koob, gyvenančia Vokietijoje, su kuria nuolat palaiko ryšį laiškais. Violeta neslepia, kad už nuolatinę pagalbą vertėjaujant jaučianti didelį dėkingumą šilutiškei Rozai Šikšnienei.

Sukaupta istorinė medžiaga apie M. B. Laužemį tapo fotodokumentikos parodos pagrindu, kuri atidaryta F. Bajoraičio bibliotekos Saugų filiale. Paroda veiks visą mėnesį, o vėliau taps bibliotekos nuosavybe, kad kiekvienas besidomintis istorija galėtų bet kada pavartyti segtuvą ir sužinoti kunigo M. B. Laužemio gyvenimo ir veiklos faktus. Medžiaga buvo nuolat papildoma. Didžioji nuotraukų dalis yra iš asmeninės Reinhild kolekcijos, kitą parodos autorei pavyko rasti pačiai.

Sulaukė garbių svečių

Oficialiojoje šventės dalyje Saugų evangelikų liuteronų kapinėse, dalyvavo Šilutės savivaldybės administracijos direktorius Virgilijus Pozingis su lydinčiais asmenimis, istorikė, Mažosios Lietuvos regiono tyrinėtoja, dr. Silva Pocytė, antkapinio paminklo autorius dailininkas Vytautas Bliūdžius, šilutiškis Kęstutis Zdanevičius, Mažosios Lietuvos senųjų kapinių globėjas ir tvarkytojas, dailininkės Evos Labutytės, dirbusios Saugų vaikų globos namuose sūnus Kęstutis Vanagas. Šventinę programą atliko šilutiškių sakralinės muzikos mišrus choras „Laudamus“.

Po šventės kapinaitėse lankėsi LR ambasadorius Indijoje Julius Pranevičius, negalėjęs suspėti į šventę. Ambasadorius atsiuntė sveikinimą.

„Mieli saugiškiai, LR ambasados Indijoje vardu sveikinu visus šiandieną susirinkusius naujojo krikšto šventinimo iškilmėse, skirtose Mažosios Lietuvos lietuvninko, evangelikų liuteronų misionieriaus kun. Martyno Benjamino Laužemio atminimui pagerbti.

Mažosios Lietuvos inteligentas, publicistas ir vertėjas, mokėjęs 6 kalbas, M. B. Laužemis atliko savo bažnytinę misiją Indijos Rytinėse Džarkhando ir Orisos valstijose, o iš ten grįžęs į Lietuvą rašė ir pasakojo apie gyvenimą tolimajame Azijos krašte, taip tapdamas Lietuvą ir Indiją rišančia žmogiškąja gija.

M. B. Laužemis stoja į gretą kartu su kitais iškiliais Lietuvos misionieriais, kurie savo gyvenimu ir darbais sujungė Lietuvą su Indija, palikdami ryškų pėdsaką abiejų šalių istorijoje. Šiais lietuvių pėdsakais šiandieną einame, kurdami naujus Lietuvos – Indijos ryšius.

Taigi sveikinu saugiškius, puoselėjančius savo Mažosios Lietuvos lietuvninkų atminimą, o Saugas tapus nauju tašku šių dienų Lietuvos – Indijos dvišalių santykių žemėlapyje.
Julius Pranevičius, ambasadorius“.

Dėl sveikatos būklės į šventę negalėjo atvykti ir M. B. Laužemio vaikaitė iš Vokietijos R. Koob. Ji taip pat atsiuntė sveikinimą saugiškiams.

„Miela Violeta, Prašau perduokite svečiams šeštadienį nuoširdžius linkėjimus nuo mano sesių ir nuo manęs. Mes Benjamino Laužemio anūkai esame nepaprastai dėkingi už tai, kas vyksta Saugose. Mums tai yra toks stebuklas, kad Jūs po tiek metų prisimenate ir gerbiate mūsų senelio atminimą. Taip sako ir kunigas Reiser Grosner – misijos, kurią Benjaminas tada atstovavo, direktorius. Jis taip pat siunčia Jums nuoširdžiausius sveikinimus. Misijos naujienlaiškis apie šį įvykį informuos. Mane labiausiai džiugina, tai, kad senelio dėka užmezgėme kontaktus su Jumis, žmonėmis iš Saugų. Benjaminas buvo vadinamas „Beno“, jau tada buvo tiltų tarp žmonių ir šalių tiesėjas, ir dabar tiek metų po jo mirties tai vis dar vyksta.

Kaip norėčiau šiandiena būti tarp Jūsų, tačiau dėl sveikatos ir koronos situacijos, tai yra neįmanoma. Mes viliamės, kad kitąmet situacija leis keliauti ir mums pasidžiaugti asmeniniu susitikimu bei kultūros mainais.

Labai dėkoju ir tegul Dievas Jus saugo. Nuoširdžiausi linkėjimai nuo Reinhild Koob.“
Pasak Violetos, laukta atvykstant dar vieno svarbaus žmogaus, kraštiečio iš Barvų kaimo, Vilniuje gyvenančio Vytauto Toleikio – eseisto, pedagogo, kultūrininko, visuomenininko. „Jei ne Vytauto palaikymas, gal ir šio krikšto šiandien nebūtų“, – mąsto Violeta. 1990 m. jo iniciatyva ant M. B. Laužemio kapo buvo pastatytas kryžius, kuris nuimtas ir kaip istorinė relikvija patikėtas saugoti kunigui Mindaugui Žilinskiui Saugų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Vytautas į šventę neatvyko, bet pažadėjo apsilankyti vėliau.

Antkapinį paminklą – krikštą skirtą įamžinti M. B. Laužemio atminimą pašventino kunigas M. Žilinskis.

Pasveikinta muzikos pedagogė

Po oficialiosios dalies buvo teikiama M. B. Laužemio vardo nominacija. Buvusios Saugų seniūnijos seniūnės Dalios Rudienės ir Violetos iniciatyva, seniūnija 2019 m. įsteigė šią nominaciją už aktyvią meninę, kultūrinę, mokslinę, kraštotyrinę ir visuomeninę veiklą garsinant Saugų kraštą.

Šiemet jau trečius metus iš eilės buvo renkamas M. B. Laužemio vardo nominantas. Šiųmetės nominacijos pažymėjimas ir keramikinė angelo statulėlė, V. Astrauskienės autorinis darbas įteikta muzikos pedagogei, ansamblio „Vakarė” ilgametei vadovei Danguolei Žilionienei. Ji daugiau kaip du dešimtmečius vadovauja moterų vokaliniam ansambliui, savo veikla garsina Saugas ne tik rajone, bet ir respublikoje. Nominaciją įteikė V. Pozingis ir Saugų seniūnas A. Stonis. Nominantė sulaukė gausių sveikinimų ir nusifotografavo kartu su artimaisiais ir ansamblietėmis.

Eina laikas. Nedalomas ir bekraštis. Kiekviena sekundė, kiekvienas žingsnis, mostas – tai dar viena kažko pabaiga, su kuria niekas nesibaigia, o tampa istorija. Žmogus – istorijos pradžia ir tikslas. Jis vienintelis iš visos gamtos pažįsta laiką, tačiau taip dažnai nemoka juo naudotis… Laikas niekada nesutepa žmogaus, tik žmogus nuolat kaltina laiką.