Saugų seniūnijos darbuotojai, spalio 11 dienos „Šilutės naujienų“ numeryje perskaitę Seimo vicepirmininko Kęsto Komskio komandos parengtą informaciją „Baimės ir dvejonių apimti Pamario žmonės skundėsi Seimo vicepirmininkui K.Komskiui“, atsiuntė savo komentarą apie susitikimą Saugose ir jame gvildentas temas. Jame paneigiama informacija, kad „vicepirmininkas sulaukė nemažai susirūpinusių žmonių klausimų dėl Šilutės savivaldybės skolos“.
Mus, Saugų seniūnijos darbuotojus, nustebino straipsnyje „Baimės ir dvejonių apimti Pamario žmonės skundėsi Seimo vicepirmininkui K.Komskiui“ pateikta informacija, kad daug pamario krašto žmonių baiminasi dėl Savivaldybės skolų. Saugose vykusiame susitikime nebuvo nei „nemažai žmonių“, nei kalbėta apie Savivaldybės skolas.
Į susitikimą su gerb. K.Komskiu neatėjo nė vienas saugiškis, todėl, gelbėdami padėtį, pasikalbėti su Seimo vicepirmininku atėjo 5 seniūnijos darbuotojai.
Pokalbyje kėlėme visai kitas problemas: kodėl seimūnai atstato atlyginimus sau ir tiems, kurie ir taip gauna didžiules pajamas (teisėjai, kiti valdininkai), o mažiausias algas gaunantys žmonės vėl lieka paskutinėje vietoje.
Norėjome sužinoti, ar Seimo vicepirmininkas bent žino, kiek uždirba seniūnijų darbuotojai? Jis mano, kad apie 800 litų.
Taip, tiek gauna valytoja. Pora šimtų daugiau – darbuotojas, turintis aukštąjį išsilavinimą.
K.Komskio klausėme, kodėl į valstybės tarnybą priimant bet kokį darbuotoją, jis turi būti baigęs aukštąjį mokslą, turi įrodyti, kad yra geros sveikatos (privalu pasitikrinti sveikatą), kad turi savo srities žinių (privalu išlaikyti testą, pokalbyje su darbdaviu įrodyti savo tinkamumą dirbti). O Seime gali dirbti bet kas – bemokslis, neprognozuojamo elgesio, nesusigaudantis ne tik valstybės valdyme, bet ir kur kas mažesnėse šalies problemose. Seimūnams nereikia jokių patikrinimų, nėra jokios atsakomybės už neatliekamas pareigas, neatvykimą į darbą.
Į valdžią atėję tokie šalies valdytojai skuba pasirūpinti savimi ir ne visada suvokiamų dalykų reikalauja iš tų „mažiausiųjų“ – už grašius turinčių dirbti specialistų.
Kokia motyvacija dirbti, pavyzdžiui, socialiniam darbuotojui, gaunančiam šiek tiek daugiau nei minimalią algą? Kažkas Vilniuje sugalvojo, kad šioje srityje taupyti valstybei privalo padėti būtent patys socialiniai darbuotojai: jie turi sekti kaimynus – pašalpų gavėjus, kas iš jų galbūt prisiduria kokių nors pajamų. Turi sekti ir pranešti Socialinės paramos skyriui, kad šis imtųsi priemonių pašalpą atimti. Ši „puiki“ kaimynystės ir bendruomeniškumo puoselėjimo idėja gimė „išrinktųjų“, sėdinčių Vilniuje galvose. Jiems nereikia kelis kartus per dieną susitikti tuos paskųstus kaimynus, išklausyti jų priekaištų ir net grasinimų susidoroti…
Matome, kad socialinėms darbuotojoms (paprastai tą darbą dirba moterys), privalančioms atlikti savo pareigas, tuoj teks samdyti apsaugininkus, nes jos jau seniai nesijaučia saugios, lankydamos girtaujančias šeimas, agresyvius pašalpininkus.
Seimūnai, pasirūpinę sau kompensuoti prarastas pajamas, toms moterims ir kitiems rajonuose besidarbuojantiems specialistams nemato reikalo kuo skubiau grąžinti tai, kas buvo nurėžta nuo jų mažų atlyginimų.
Juk mes, seniūnijų, kultūros, bibliotekų darbuotojai, turime ateiti į darbą tinkamai apsirengę, išleidę į mokyklas ir darželius savo vaikus. Reikia ne tik drapanėlių, higienos priemonių, dyla ne tik batai, bet dar genda ir dantys… O kur dar išlaidos kurui? Keliolika kilometų pėsčias į darbą neateisi. Ir visam tam turi užtekti to mums duodamo tūkstančio su trupučiu litų. Todėl po darbo dar skubame į tvartus, daržus – atidirbame antrą etatą, kad galėtume išsilaikyti.
Belieka tik su pavydu žvelgti į tuos „tranus“, kuriems priklauso pašalpos, bet nepriklauso gyventi normalų gyvenimą: neapsimoka įsidarbinti, neapsimoka bulvių pasisodinti, neapsimoka piršto pakrutinti.
Štai tokios mums skaudžios temos gvildentos su Seimo vicepirmininku. Apie Savivaldybės sąskaitų areštą nebuvo nė užuominos.“