Traukiasi, trumpėja dienos, tirštėja sutemos. Po pievas vaikštinėja rūkai, o vasara jau pasiklydo voratinkliuose. Ruduo…
Soduose obelys nuo svyrančių šakų po kojomis barsto obuolius: raudonus, žalius ir geltonus – pilnus vasaros saulės šviesos.
Saulės trupinėliai, medžių apdarų skiautės – rudenėjančios gamtos spalvos. Vis dažniau į langą barbena lietus. Ir taip kiekvieną rudenį. Kiekvieną…
Ši vasara lepino saule ir šiluma, tad sodininkai džiaugiasi gausiu vaisių, ypač obuolių, derliumi.
Obuolys – kaip simbolis
Obuolys – vienas seniausių Eurazijos vaisių, mums tapo įprastas, kasdienis, nebrangus. Kai suleidžiame dantis į sultingą obuolį ar gurkštelime jo sulčių, nepagalvojame nei apie Ievą su Adomu, nei apie mitologinius dievus. O vis tik obuolio simbolis karaliauja visoje Europos kultūroje – nuo antikos iki mūsų dienų, nuo mitų iki „Apple“ telefonų, laikrodžių ar kompiuterių… Kuo jis toks ypatingas? Vaisingumo, gausos, ekstazės ir meilės simbolis obuolys tarsi atspindi išmintį, kad prasmingi dalykai pasireiškia per mažus dalykus.
Antikos mite obuolio kūrėjas buvo vyno dievas Dionisas, jį padovanojęs meilės deivei Afroditei. Deivė Eridė metė auksinį obuolį (visiems žinomą kaip „nesantaikos obuolį“) į dievų susirinkimą per karalaičio Pario rinkimus ir sukėlė sumaištį, kuri paskatino pagrobti Helenę bei pradėti Trojos karą. Heraklis privalėjo per didžiausius pavojus pargabenti iš Hesperidžių sodo auksinių obuolių. Žemės deivė Gaja (Gė) jungtuvių su Dzeusu proga įteikė Herai obuolį kaip vaisingumo simbolį. Atėnuose jaunavedžiai, žengdami į sutuoktuvių guolį, dalijosi ir valgė vieną obuolį. Obuolių pasiuntimas arba mėtymas reiškia prisipažinimą meilėje. Kinų simbolika orientuojasi į vienodą žodžių „obuolys“ ir „taika“ skambesį (p’ing), tačiau panašiai skambantis žodis reiškia ir ligą (ping), todėl sergančiajam negalima dovanoti obuolių…
Taigi, jeigu valgydami obuolį prisimintume ir jo simboliką, ko gero, tai mūsų organizmą veiktų dar stipriau. Juk ne veltui sakoma – realizuojasi tai, kuo tikime, turime iš ko rinktis – meilę, jaunystę ar grožį…
Namai kvepia pyragais
Savo kvapą turi absoliučiai visi namai. Vienuose kvepia pedantizmu, kituose – liga, dar kituose – senatve ar knygomis. Yra namų, kurie kvepia pyragais ir meile. Tokie namai sukuria šeimyninės laimės pojūtį. Ne veltui kažkas yra pasakęs, kad laimingi namai turi pyragais, iškeptais su obuoliais ir cinamonu. Ir aš taip manau. Namai, pakvipę cinamonu, karamele ar su vanile kepamais pyragais, suteikia ne tik namiškiams, bet ir užsukusiam svečiui malonių akimirkų, o be gardaus kepinio vargu ar įsivaizduojame savaitgalius, šventes.
Tokių ir panašių minčių kupina Kintų Vydūno kultūros centro renginių organizatorė Saugų seniūnijoje Lijana Gatelienė, kartu su Saugų seniūnijos komanda, pakvietė saugiškius ir svečius į renginį – Obuolių pyragų puotą.
Gardūs pyragai, žolelių arbatos ir spektaklis
Pievoje prie Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios, ant stalų, užtiestų ryškiai mėlynomis staltiesėmis, išsirikiavo dvidešimt vienas obuolinis pyragas. Į šventę po savaitės darbų skubėjo ne tik saugiškiai, bet ir viešnios iš Švėkšnos, Šilutės.
Kunigas Mindaugas Žilinskis palaimino vaišes ir pasidžiaugė darbščiomis moterimis, iškepusiomis saldžiuosius gardėsius bei puošusiomis vaišių stalą.
Iš senolių pasakojimų atsimename, kad arbatos gėrimas ne tik sušildo kūną, bet ir gydo sielą. Kiekvienas kaimas turėjo savo žolininką, kuris gebėdavo paruošti magiškus gėrimus. Lietuviai visada žinojo, kad arbatos ne tik sušildo, bet turi ir organizmui naudingų savybių. Kokios jos, lemia pasirinktos žolelės. Saugiškė Irena Rimkuvienė vakaro svečiams pasakojo apie vaistažoles, jų gydomąsias savybes. Gamta sukūrė žmogui begalę augalų gyduolių, tai Irena ir siūlė juos vartoti į sveikatą, vėsiais rudens vakarais pasilepinti puodeliu šiltos arbatos. Tądien ji siūlė paragauti trijų skirtingų jos surinktų vaistažolių arbatų.
Kol dar visi kukliai raginosi, Saugų seniūnė Dalia Rudienė suskubo kiekvieną obuolių pyrago kepėją apdovanoti simboliniu Obuolio medaliu.
Pagaliau prasidėjo pyragų ragavimas, dalinimasis receptais, konditerinių paslapčių atskleidimas, smagios dainos.
Viską išragavę ir aptarę, vakaro dalyviai sugužėjo į Saugų evangelikų liuteronų bažnyčią pažiūrėti Šilutės kamerinio dramos teatro spektaklio pagal H.Zudermaną „Namo statymas“. Saugiškiai nešykštėdami aktoriams atsidėkojo didžiausia pintine raudonskruosčių obuolių ir įvairiausių skonių tam vakarui iškeptų obuolių pyragų.
Sprendžiant iš dalyvių susidomėjimo bei pyragų gausos, tikėtina, kad tai žingsnis į naują tradiciją! Kitąmet įsitikinsime, ar ruduo Saugose vėl kvepės obuolių pyragais.
