Ką byloja lėlė? Kam žmonės kuria lėles? Kaip prakalbinti lėlę? Kodėl žaidimai su lėlėmis nesibaigia kartu su vaikyste?
Pasidalinti savo sukauptomis žiniomis ir patirtimi į Saugų vaikų darželį atvyko Salomėja Burneikaitė, žinoma Lietuvoje bei užsienyje dramos pedagogė ir lėlininkė.
Tądien mažiesiems vaikų darželio ugdytiniams buvo atvertas stebuklingas lėlių pasaulis. Žinoma, tai tik pirmas žingsnelis į šį pasaulį. Valandą vaikai žaismingai bendravo šnekinami Šarkos ir Pelėdžiuko, vėliau patys panoro kalbėti lėlių kalba“, prašnekindami voriuką, nykštuką, žiurkėną, apuoką ir kt. lėlytes.
Pasak p.Salomėjos, teatras padeda pažinti pasaulį. Tam puikiai pasitarnauja lėlės. Vaikas, kuris dar nemoka skaityti, bet jau pradeda suvokti pasaulį ir jo dėsnius, lėlių pagalba gali plėsti suvokimą, mokytis išreikšti jausmus ar kalbėti gestų kalba. Štai, Šarka su vaikais kalbėjo žemaitiškai, o Pelėdžiukas – taisyklinga literatūrine kalba. Vaikams tai buvo naujas patyrimas.
Visiems kartu sudainavus lopšinę, visos lėlytės buvo sumigdytos, kad pailsėtų ir ramiai grįžtų namo.
Lėlė žmogų lydi nuo neatmenamų laikų. Ji tai įdvasintas daiktas, savo pavidalu artimas žmogui modelis. Tam tikra prasme lėlė simboliškai atskleidžia ir mūsų pačių santykį su aplinka. Lėlė ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam padeda suvokti pasaulį per simbolius. Vaikai, įsitraukę į žaidimą, mėgdžioja ir atkartoja suaugusiuosius, o žaidimų draugė lėlė vaikui būtent ir padeda pažinti jį supantį pasaulį, jo dėsnius, pasitikti gyvenimo iššūkius. Vaikams pasaulis – pasaka, kurį jie mokosi suprasti ir jame gyventi.
S.Burneikaitės patarimas – paprastas: kartu su vaiku (ar leisti jiems patiems) su savo brangiausia lėle kurti pasaulį – pasaką tokį, kokiame jūs patys norėtumėt gyventi. Nesišaipydami nuoširdžiai gerbkite savo mažylio zuikį, meškiuką ar varliuką ir pastebėkite, kaip noriai savo mieliausią žaislą – lėlę – vaikas nešasi visur kartu su savimi.
Sutikite, kad pats tinkamiausias prieškalėdinis laikas, kai ieškome dovanų artimiausiems, išjungti televizorių ir padovanoti šiek tiek bendravimo džiaugsmo savo brangiausiems.
Pasakų gali būti naujų ir labai asmeniškų. Štai, pavyzdžiui, kad ir tokia: „Kartą gyveno varliukas Kristupas, kuris labai nemėgo plautis dantukų…“ Arba: „Viename mieste, kuris vadinosi Saugos, gyveno mergaitė, vardu Saulina, kuri labai norėjo būti didelė…“ Be abejo, ir Kristupas, ir Saulina turėjo mažą lėlytę, kurią labai mylėjo. Tada… Juk nesunku dabar tęsti patiems?..
Tegul visos pasakos apie mielus varliukus, meškučius, zuikučius, ančiukus ir princeses baigiasi „ilgai ir laimingai gyveno“!
