Jau beveik du dešimtmečius už ypatingus nuopelnus Švėkšnos miesteliui teikiama Jokūbėlio statulėlė, šalia įspūdingos neogotikinio stiliaus šv.Jokūbo bažnyčios jau keli metai stovinti skulptūra, sukurta sekant žymiojo Mikelandželo darbu „Pieta“, lipdiniai Genovaitės viloje, restauruotos vazos ir skulptūros Švėkšnos parke, vazos gėlėms Šilutės gatvėse, – tai tik menka dalelė kūrinių, kuriais savo miestelį ir Šilutę papuošė meistras iš Švėkšnos, tautodailininkas Kęstutis PAULAUSKAS. Beje, dauguma šių darbų padaryti matant tik nuotraukas.
„Didis dalykas turėti tokį žmogų krašte, kuriame yra daug istorinio paveldo ir mažosios architektūros kūrinių. Mums labai pasisekė“, – sako savo kraštietį pristatantis Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis.
Mokytis dar yra ko
Klausiamas apie kūrybos pradžią Kęstutis tik kukliai trukteli pečiais: visko išmoko savarankiškai, tad vadina save savamoksliu.
Nuo mažens buvo polinkis menui, pomėgis piešti. Gal tai ir prigimtinis bruožas, mat dažną dieną eidamas namo iš mokyklos sukdavo pas senelį, kuris ypač mėgo medžio darbus. Ir tetos, ir keli pusbroliai bei pusseserės meno kryptimi pasuko, pagaliau ir tėčio pomėgis iš medžio tekinti įvairius medžio gaminius, įvairiai raitytas verpimo ratelių dalis irgi skatino domėtis menais, bandyti kurti pačiam.
Tik baigęs vidurinę mokyklą jis įsidarbino Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, čia darė verpimo ratelius. Kęstutis prisimena, kad tų ratelių kas mėnesį gal po 10 ir 15 pagamindavo. Bet tuos mokslus nutraukė privalomoji karinė tarnyba sovietų armijoje.
Baigęs tarnybą jis jau suko galvą kaip išmokti dirbti su moliu. Sumanė įsidarbinti dailiosios keramikos gamykloje, Kauno „Jiesios“ filiale Kuršėnuose. Čia, kaip pats sako, savo mokslus pradėjo nuo „A“: dirbo molio paruošimo ceche, mokėsi gaminti formas ir molio žiedimo subtilybių, dirbinių iš gipso – to, kas vėliau tapo viso tolesnio jo gyvenimo pagrindu.
Vėliau žinių vyras dar sėmėsi iš knygų, interneto, bet ir šiandien dar sako, jog mokytis vis dar yra ko.
Atgimė šuniukas ir vazos prie vilos
Grįžęs į Švėkšną Kęstutis jau drąsiau ėmėsi įvairių meninių darbelių. O netrukus atėjo ir sudėtingesnio darbo pasiūlymas – reikėjo atkurti kažkada prie Genovaitės vilos stovėjusio šuniuko skulptūrą. Blogiausia, kad kurti teko tik pagal kelias išlikusias nuotraukas. Bet darbas taip pavyko, kad šiandien tą šuniuką visi vadina viena pagrindinių parko puošmenų.
Dar vienas, tik pagal nuotraukas atliktas darbas, – aplink Genovaitės vilą buvusių dekoratyvinių vazų atkūrimas. Tų vazų buvo visa dešimtis. Ir vėl meistrui teko dirbti prieš akis turint tik senas fotografijas.
Šiandien visi šie elementai bene labiausiai puošia garsųjį Švėkšnos parką ir jame stovinčią Genovaitės vilą. Dėl jų įspūdingas pastarasis tarpukario statinys turbūt niekuo nebesiskiria nuo tų laikų statytojų užmanymo.
Vėliau K.Paulauskui patikėta ir pačios vilos restauracija. Meistras prisimena, jog pirmą kartą apžiūrėjęs pamatė, kad visi lipdiniai ir židinys nebesugrąžinamai sugadinti. „Reikės viską daryti iš naujo“, – suprato tautodailininkas. Vilos savininkus tokia naujiena iš pradžių irgi nejuokais išgąsdino. Bet tik iš pradžių – greit jie pamatė, kad Kęstutis dirba ne prasčiau, nei senieji, vilą statę meistrai. Restauruota vila greitai tapo nuolatine Švėkšnos kultūrinių renginių vieta.
Sukūrė ir Švėkšnos „Oskarą“ 
Bene reikšmingiausiu K.Paulausko darbu neabejotinai turėtume vadinti Švėkšnos Oskaru vadinamo Jokūbėlio skulptūrėlę. Prieš pusantro dešimtmečio mintis turėti tokį apdovanojimą, kuris būtų skiriamas tik ypač Švėkšnai nusipelniusiems žmonėms, kilo vietos kraštotyrininkei, buvusiai mokytojai Onai Norkutei. Aptarus su seniūnijos vadovais ir pačiu Kęstučiu, toji mintis greit įgavo „kūną“ – ją įgyvendino K.Paulauskas.
Jokūbėlis kasmet įteikiamas miestelio Dvaro šventės metu. Šį seniūnijos ir miestelėnų pagarbos ženklą jau yra pelnę grafienė Felicija Laimė Pliaterienė, Justinas Merliūnas, Medardas Urmulevičius, Petras Čeliauskas, Rimantas Černiauskas, Ona Norkutė ir kiti švėkšniškiai. Kelerius metus Jokūbėlis buvo įteiktas ir porai miesteliui labiausiai nusipelniusių žmonių, tad iki šiol statulėlė puošia 18-os nominuotųjų namus.
Išties nustembame sužinoję, jog K.Paulauskas yra gavęs ne vieno žmogaus pasiūlymą parduoti žymiąją Švėkšnos nominaciją. „Tai neparduodamas ir nenuperkamas dalykas“, – tvirtai atsako Kęstutis.
Bažnyčios šventoriuje – įžymioji „Pieta“
Ne mažiau reikšmingas darbas ir sekant Mikelandželu – žymiosios Švėkšnos bažnyčios šventoriuje sukurta „Pietos“ skulptūra. Prelato, klebono Petro Stuko įkalbinėjamas menininkas ilgai nesiryžo imtis šio darbo, kuris turėjo būti pastatytas vietoje senutėlio, jau sutręšusio kryžiaus.
Nerimui pagrindo buvo – juk jo darbas būtų lyginamas su pasaulinio garso menininko kurtu originalu. Dar blogiau, kad pamatyti tą Italijoje stovintį originalą nebvo jokios vilties, tad dirbti ir vėl reikėjo tik žiūrint į nuotraukas. Be to, jam niekur nepavyko rasti skulptūros nuotraukos iš nugaros.
„Pietą“ meistras pradėjo 2003-ųjų pavasarį, o baigė jau tų pačių metų rudenį. Dirbo matant praeiviams, o tai irgi nebuvo lengva, nes ne vienas ir komentarų negailėjo.
Bet Kęstučiui sekėsi. Šiandien jis pasakoja, jog jautėsi taip, lyg jo ranką kažkas kitas būtų vedžiojęs. Ir nors dabar jam atrodo, jog skulptūroje yra vietų, kurias buvo galima padaryti kiek kitaip, tačiau didelių priekaištų sau meistras neturi.
Ne vienas Kęstučio kūrinys jau puošia privačias valdas, ne viena vaza papuošė ir Šilutę: jos gėlėmis pražydo ir Tilžės gatvėje esančiame parkelyje, ir Lietuvininkų gatvėje, šalia „Rambyno“ restorano. Beje, tokios vazos, kaip Lietuvininkų gatvėje, iškeliavo ir į Latvijos sostinę Rygą.
Planuose – indų ir suvenyrų linija
Pastarosios savaitės Švėkšnos meistrui nuspalvintos naujakurystės rūpesčiais. Iki šiol dirbęs greta Švėkšnos esančiuose Inkakliuose, dabar jis keliasi į Švėkšną, į Žalgirio gatvę. Šiuo metu Kęstutis dar kuria šiuolaikiškas vazas gėlėms, šiuolaikiško dizaino tvoras ir kitus dalykus. Procesas nėra toks trumpas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, mat pirmiausia tenka pasidaryti formą, susikurti pavyzdį.
O meistro mintyse jau rikiuojasi nauji planai. Vienas jų – indų ir suvenyrų iš keramikos linija, kurią gaminti žada kartu su žmona Elena. Tokių suvenyrų abu jau yra gaminę nemažai, tad patirties, sako, yra ir šioje srityje.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.