Retas kuris šiandien nėra girdėjęs apie anoniminės pagalbos linijas – vaikų, jaunimo, vilties (suaugusiesiems), pagalbos moterims.
Vienoje jų – „Jaunimo linijoje“ – laisvalaikiu dirba saugiškė, Lietuvos edukologijos universiteto ikimokyklinio ugdymo specialybės ketvirtakursė Aida Užpurvytė.
Su „Sveikatos šaltinio“ skaitytojais dalindamasi patirtimi, kurią įgijo per šios savanorystės metus, Aida sako supratusi labai daug: svarbu kalbėtis su savo artimaisiais, dalintis savo išgyvenimais ir išklausyti kitą, nevertinti žmogaus ir jo problemų, o priimti jas kaip neišvengiamą realybę ir, jei gali, – padėti. Nes tavo išklausymas ir žodis kitam gali būti geriausias vaistas.
Anoniminė linija – emocinė pagalba
Aida savanorystę atrado visai atsitiktinai. Buvo pirmakursė, kuomet viešo masinio renginio metu atsitiktinai pamatė „Jaunimo linijos“ palapinę. Joje buvę žmonės dalijo skrajutes. „Tavo žodis – geriausias vaistas“, – toks buvo jų pagrindinis šūkis.
Mergina priėjo, išsikalbėjo. Tas pokalbis užkabino studentę, tuomet jau svarsčiusią, kad reikėtų kuo nors užsiimti laisvu metu. Tuo, kas būtų ir įdomu pačiai, ir naudinga kitiems.
Po to buvo vadinamoji informacinė diena, kurios metu saugiškė sužinojo apie darbą „Jaunimo linijoje“. Tuomet užpildė anketą, o sulaukusi palankaus atsako, lankė kelių mėnesių kursus. Dirbti „Jaunimo linijoje“ pradėjo jau būdama antrame kurse.
Pašnekovė pirmiausia pabrėžia, kad anoniminė „Jaunimo linija“ – ne psichologinė, o emocinė pagalba. Pagrindinė nuostata, kuria vadovaujasi čia dirbantys savanoriai – priimti žmogų su jo problemomis. „Mes nevertiname žmogaus problemų – didelės jos ar menkos, verta dėl tokių išgyventi, ar nelabai. Svarbu kitkas: jei žmogui jos svarbios, reiškia tuo viskas ir pasakyta. Mes priimam žmogų ir kalbamės su juo, kas jam šiuo metu svarbu“, – sako mergina.
Sunkiausia kalbėtis su žadančiais nusižudyti
Kokios tos problemos, dėl kurių skambinama anonimine linija? Aida siūlo pasakyti bet kurią į galvą atėjusią problemą, o išgirdusi kelis variantus (paliko mergina ar vaikinas, pykčiai su vaikais ar tėvais, darbo netektis) iš karto taria: „Štai. Kokias problemas paminėsite, visos jos gali būti aktualios ir kitiems žmonėms, dėl visko jie gali pulti į neviltį.
Išsikalbėti, būti suprastam ir palaikomam – štai tas tikslas, kuris verčia žmones rinkti anoniminės linijos telefoną.
Išklausyti – tai vienintelis Aidos ir jos kolegų tikslas. Nes savanoriams nėra nieko svarbiau už paskambinusį žmogų.
Aidą emociškai labiausiai paveikia pokalbis su žmogumi, galvojančiu apie savižudybę. Bet savanoriai žino, kad tam telefoną paėmusiam žmogui – dar sunkiau. „Neramu dėl jo, nes juk nesi šalia, nepaimsi už rankos ir nesulaikysi, gali tik klausti apie tai, kas jam skauda“, – sako Aida.
Tokais atvejais bandoma išsiaiškinti, kur tas žmogus tuo metu yra, ką jis veikia ir ką ruošiasi daryti, įgyti jo pasitikėjimą. Nuo to daug priklauso tolesnis žmogaus pasirinkimas.
Ypač savanoriui sunku, kai tas pokalbis nutrūksta toje vietoje, kur nutrūkti neturėjo. Tuomet širdyje lieka begalinis nerimas, ir savanoris jį išsineša namo.
Beje, savanoriai taip pat bendrauja su psichologais, nes ir jiems svarbu atsikratyti susikaupusių neigiamų emocijų.
Svarbu kalbėtis: nevertinti ir nepatarinėti
Natūraliai kyla klausimas, kodėl apie visas šias gyvenimiškas ir kiekvienam įprastas situacijas neišsikalbama su savo artimaisiais, nesitariama su draugais? Juk visi vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau, bet išgyvename panašias situacijas ir netektis?
„Visi žmonės – skirtingi. Ne kiekvienam lengva kalbėtis su savo artimaisiais“, – gerai žino Aida.
Būtent pokalbio – ne problemos vertinimo ar patarimų – svarbą ji pabrėžia viso pašnekesio metu. Tai daro visi „Jaunimo linijos“ savanoriai: klausosi pašnekovo, o papildomus klausimus užduoda tik tam, kad žmogus galėtų išsikalbėti.
Kalbantis, anot Aidos, atsiranda ir atvirumas: kai žmogus pajaučia, kad jo klausantis savanoris neturi išankstinės nuostatos jo atžvilgiu, kad juo galima pasitikėti, tik tuomet pradeda atsiverti.
Anoniminės linijos savanoriai kalba ne tuščiai – jie stengiasi įsijausti į paskambinusio žmogaus situaciją ir būklę. Kad įsijaustum, anot Aidos, nebūtina patirti tą patį, galima tiesiog įsivaizduoti, kaip jis jaučiasi, ir tai pasakyti.
Be to, savanoriai gali padėti, t.y. patarti, kur kreiptis dėl konkrečios problemos, kur dirba padėti galintys specialistai, duoti jų telefonus. Nes kaip besuktum, anoniminė linija – tik pirminė pagalba, toliau, esant reikalui, žmogui teks ieškoti profesionalios pagalbos.
Kiekvieno mintis vertina rimtai
Kiekvieną paskambinusį žmogų ir jo mintis vertinti rimtai – tai nuostata, įrėžta savanorių mintyse. Net į vaiką, kuris kažkur pamatęs anoniminės linijos telefono numerį, paskambino tam, kad išsiaiškintų, kas tai per „daiktas“. Į to vaiko skambutį jau galima pažvelgti kaip į problemą, nes jei jis skambina, vadinasi, tuo metu neturi kuo užsiimti.
Dar viena svarbi šios tarnybos taisyklė – anonimiškumas ir konfidencialumas. Nors pasitaiko atvejų, kad paskambinęs žmogus pasisako savo vardą, bet savanoriai to niekada neklausia. Tiesa, Aida neneigia, jog gali pasitaikyti, kad pasikalbėjusi su žmogumi atpažins savo pažįstamą. Kaip tada?
Tiesiog patars jam perskambinti kitam savanoriui, nes žino: jei žmogus būtų norėjęs kalbėtis su ja, jis ir būtų rinkęs jos, o ne anoniminės linijos telefono numerį.
Beje, nors linija pavadinta „Jaunimo“, skambinti gali (ir dažnai skambina) ne tik jauni žmonės.
Suprato pokalbio svarbą
Aida sako, jog darbas anoniminėje linijoje daug davė ir jai pačiai. Svarbiausia – ji suprato žmogaus pokalbio su žmogumi svarbą. Regis, tai toks elementarus dalykas – tik pokalbis, bet ar tikrai mokame kalbėtis? Ar norime? Ar dažnai randame tam laiko?..
Aida sako, jog sąžiningai atsakydami sau į šiuos klausimus dauguma mūsų, deja, turėtume ištarti „Ne“…
O tiems, kurie ypač skausmingai pasiilgo pokalbio, ji primena „Jaunimo linijos“ telefono numerį – 8 800 28888. Skambučiai į jį – nemokami, o skambinti galima visą parą.
Šis darbas išmokė jaunąją pašnekovę ir kitų dalykų: geriau pažinti save, išsakyti savo jausmus, nebijoti apie juos kalbėti. Tad dabar savanorystę ji vadina ir pagalba pačiam sau, nes tai galimybė pažinti daugiau žmonių, suvokti, kad mes visi – labai skirtingi, kad jaudinamės dėl įvairiausių dalykų, bet mums visiems reikia kito žmogaus, jo supratimo, gero žodžio, pagalbos.
Apie tolesnes psichologijos studijas Aida sako negalvojanti. Galbūt pasidomės psichologija šiek tiek plačiau, bet tik tam, kad plėstų savo akiratį.
Pagalbos prašymų daugėja
„Jaunimo linijos“ direktorius Saulius Skruibis sako, jog dažniausios problemos, dėl kurių skambinama anonimine linija, yra savižudybės rizika, santykiai su tėvais ir globėjais, santykiai su kitos lyties atstovais, draugais, partneriu ir sutuoktiniu.
Taip pat dažnai žmonės nori aptarti psichikos ir fizinės sveikatos problemas, papasakoti apie vienišumą, patyčias, neturėjimą ką veikti, nori kalbėtis apie gyvenimo prasmę, mokymąsi, konfliktus, išsiskyrimus.
Statistika išties šiurpi. Štai pernai į „Jaunimo liniją“ dėl meilės santykių pagalbos ieškojo 3993 skambinusieji, dėl santykių su tėvais – 3704, mintys apie savižudybę kankino 2908 pašnekovus. Dėl santykių su draugais blogai jautėsi 2280, su kitais šeimos nariais – 2007 žmonės, gyvenimo prasmės sakė nebeįžvelgiantys 1988 žmonės, o fizinės sveikatos problemos kamavo 1971 paskambinusį žmogų. Išsiskyrimą su partneriu skaudžiai išgyveno 1337, nepasitikėjimą savimi jautė 1284, fizinę prievartą sakė patyręs 941 žmogus, o patyčias mokykloje – 878 jauni žmonės.
819 žmonių guodėsi nepakeliamais finansiniais sunkumais, nerimas kamavo 803, su artimojo netektimi negalėjo susitaikyti 739, save žaloti ketino 676, psichologinę ir seksualinę prievartą sakė patyrę 597 ir 569 žmonės, nedarbą sunkiai išgyveno 561.
7 „Jaunimo linijos“ savanoriai per savo darbo laiką atsako vidutiniškai į 14 000 pagalbos skambučių ir 280 el. laiškų. Apie 280 kartų kalbama su žmogumi, kuris galvoja apie savižudybę.
Savanorių, pasiryžusių dirbti „Jaunimo linijoje“, trūksta. Trūksta ir šiai svarbiai pagalbos linijai skiriamo finansavimo. Šiuo metu „Jaunimo linija“ gali atsiliepti tik į vieną iš 11 skambučių…
O pagalbos prašymų daugėja. Štai 2012 metais „Jaunimo linija“ iš viso gavo 105 408 skambučius, t.y., 288 per parą. Tai yra 14 proc. daugiau nei 2011 metais.