Paieškoti savęs, įgyti patirties, pažinti kitą šalį, kultūrą, žmones, patobulinti užsienio kalbą – dažniausios priežastys, dėl ko jauni žmonės renkasi savanorystę.
Beveik metus Lietuvoje savanoriaujanti armėnė Tereza Minasyan teigė, kad be visa to, savanorystė svečioje šalyje jai leido pradėti galvoti apie savanorystę savojoje, taip pat – kokia svarbi jai Armėnija.
Lietuviai galėtų būti draugiškesni
Iš saulėtojo Jerevano į ganėtinai pilką, kaip pati sakė, Vilnių savanoriauti 29-erių Tereza atvyko praėjusių metų rugsėjį. „Norėjosi nors trumpą laiką pagyventi svetur, susipažinti su kita kultūra, sutikti skirtingų žmonių, palyginti savo ir kitų gyvenimus, patobulinti anglų kalbą“, – priežastis, kodėl nutarė tapti savanore, vardijo Tereza.
Lietuva yra pirmoji šalis, kur ji atlieka savanorystę. O pasirinkti, kur vykti, sunku nebuvo. „Tiesiog nusprendžiau: vyksiu į tą šalį, iš kurios pirmos gausiu atsakymą“, – su šypsena kalbėjo mergina prisiminusi džiugią akimirką, kai iš Europos savanorių tarnybos asociacijos „Saltes“ sulaukė kvietimo atvykti.
Keliavusi po daugelį Europos šalių, per šiuos savanorystės metus Lietuvoje apžiūrėjo ir mūsų kraštą. Labiausiai patiko pajūris, ypač Klaipėda ir Palanga. Nors patinka ir Vilnius, tačiau Lietuvos sostinės namais ji nevadina.
„Per pilka, per daug lietaus, ne visi žmonės nusiteikę padėti, nespinduliuoja ir dideliu draugiškumu. Vis dar jų nesuprantu“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovė.
Vaikai tampa atviresni kitataučiams
Visi vertinimai įgyja teigiamą reikšmę, kai kalba pasisuka apie žmones, pas kuriuos Tereza savanoriauja. Ją į savo komandą mielai priėmė jau keletą metų savanorius pas save kviečiantis nevalstybinis vaikų darželis ir dienos centras „Nendrė“.
Darželyje Tereza užsiima su mažamečiais, o vaikų dienos centre dirba su moksleiviais. Veikla įvairi: kartu žaidžia, gamina rankdarbius, su vyresnėliais ruošia pamokas, moko juos užsienio kalbų, organizuoja įvairias šventes – tiek lietuvių, tiek armėnų švenčiamas, dalijasi savo tradicijomis, papročiais.
Bet svarbiausias šios socialinės savanoriškos veiklos akcentas, pasak Terezos, yra vaikams skiriamas dėmesys, darbas su jais. „Skiri jiems dėmesio, žaidi, bendrauji, padedi, jie tampa atviresni užsieniečiams, mokosi anglų, rusų ar kitų kalbų“, – sakė Tereza ir pasidžiaugė, kad čia ji jaučiasi labai gerai. Ne tik dėl darbo su vaikais, bet ir puikaus darbuotojų kolektyvo, kurie, pašnekovės teigimu, atviri jaunų žmonių idėjoms.
„Nendrės“ socialinė darbuotoja Nina Korotajeva, pasakodama apie savanorių veiklą, pabrėžė dar vieną dalyką – jog savanoriai skatina vaikų kūrybiškumą.
„Labai džiaugiamės, kad sulaukiame savanorių iš svečių šalių, labai didelę paramą iš jų gauname. Nauda didžiulė ne tik savanoriams, bet ir mums. Beje, dabar pas mus savanoriaujančios merginos labai nagingos, kūrybingos ir tuos gabumus išnaudoja dirbdamos su vaikais“, – sakė N.Korotajeva ir pridūrė, kad kalbos barjeras neegzistuoja, nes vaikai – įvairių tautinių mažumų, o savanorės kalba ir angliškai, ir rusiškai.
Savanoriai įsitraukia į mūsų problemas
Vaikų dienos centro vadovė Milda Žilikienė pridūrė, kad bendradarbiaujant su savanoriais iš svečių šalių vyksta ne tik kultūriniai mainai, iš svetur atvykęs žmogus susipažįsta su mūsų krašto problemomis, įsitraukia, padeda jas spręsti.
„Savanorės pas mus daugiau atlieka socialinį darbą. Metodinio, pedagoginio darbo jos mokosi ir gana sėkmingai. Dirba su vaikais individualiai. Čia Šnipiškių rajonas, čia žmonės jau susipažinę su tokiomis priemonėmis kaip nikotinas, alkoholis, todėl prevencinis darbas čia vykdomas labai aktyviai ir į tai savanorės išmoko įsitraukti“, – pasakojo M.Žilikienė.
Nevalstybinio vaikų darželio ir dienos centro „Nendrė“ direktorė Danutė Mituzienė įsitikinusi, kad savanorystė apskritai yra nuostabus dalykas. Ir esą ne tik todėl, kad vyksta kultūriniai mainai, keičiamasi informacija, bet ir grįžę į savo šalis savanoriai dalijasi įgyta patirtimi.
„Bendradarbiaudami su savanoriais iš trečiųjų šalių gauname daug įvairios informacijos – apie jų kultūrą, žmones, gyvenimo būdą. Tokią pat informaciją jie gauna ir iš mūsų, taip pat susipažįsta su mūsų veikla, problemomis, mato, kaip jas sprendžiame, o grįžę į savo šalį visą šią informaciją skleidžia“, – sakė D.Mituzienė ir pabrėžė, kad toks bendradarbiavimas su kitataučiais savanoriais, jų pagalba yra neįkainojami ir labai svarbūs.
Savanoriauti svetur – reikalinga
Armėnė T.Minasyan, kalbėdama apie savanorystės svetur teikiamas galimybes patobulinti anglų kalbą, pažinti svečią šalį, jos žmones, kitą kultūrą, išskyrė dar vieną – išmokti gyventi vienai ir pačiai spręsti visas problemas. Ir pripažino, kad savanorystė kitoje šalyje, tarp svetimų žmonių, leido jai suprasti, kaip stipriai ji myli savo šalį, savo kalbą, kad didžiuojasi esanti armėnė.
„Savanoriaudama čia pradėjau galvoti apie savanorystę savo šalyje ir dabar manau, kad būtent išvykimas užsiimti savanoriška veikla svetur prie to ir atvedė. Net ir būdama Lietuvoje tam tikra prasme savanoriauju ir saviškiams – bendrauju su armėnų bendruomene ir Armėnijos ambasada, padedu jiems kuo tik galiu. Savanorystė man apskritai turi kur kas platesnę reikšmę, o kad jau apie tai kalbame, noriu pasakyti, jog didžiuojuosi, kad esu savanorė“, – teigė Tereza.
Kai kurių žmonių nuomonei, kad nėra reikalo vykti savanoriauti į svečią šalį, kai tai galima daryti savojoje, prieštarauja nevalstybinio vaikų darželio ir dienos centro „Nendrė“ direktorė D.Mituzienė. Pasak jos, žinoma, kad reikalinga savanorystė ir savoje šalyje, tačiau jaunam žmogui būtina pakeliauti, pažinti kitas kultūras, šalis, žmones, įgyti žinių.
„Taip žmogus tampa visiems atviresnis. Ir mes tampame atviresni taip bendraudami, kai pas mus atvyksta savanoriai iš kitų šalių. Į svečią šalį žmonės vyksta ir ieškodami savęs, tikėdamiesi įgyti daugiau patirties, ir ne tik profesinėje srityje. Savanorystė tam padeda, todėl ir yra nuostabus dalykas“, – tvirtino D.Mituzienė.
Naudingos nuorodos:
www.savanoriai.org, www.buk-savanoriu.lt, www.savanoriaujam.lt, www.cv.lt/savanoryste, http://www.zinauviska.lt/lt/savanoryste, www.kulturossavanoriai.lt, www.3sektorius.lt
Straipsnis parengtas Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro užsakymu įgyvendinant Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai 2012 m. programos finansuojamą projektą „Tarpkultūrinė savanorystė trečiųjų šalių piliečių integracijai“, Nr. D4-123-EIF/2012/6/05/IP/2/.