Širdyse nešdamiesi žodį „Laisvė“ į šventinį Kovo 11-osios 25-ųjų metinių minėjimą kartu su visa Lietuva trečiadienį rinkosi ir šilutiškiai.
Tradiciškai tądien Šilutė pagerbia ir iškiliausius savo bendruomenės narius – įteikia prestižinę „Sidabrinės nendrės“ premiją. Šiemet ji įteikta krašto istorijos puoselėtojui, sąjūdiečiui, vydūniečiui, žurnalistui ir pedagogui Sauliui Sodoniui.
Tačiau šventėje netrūko ir nesklandumų: daugelio nuomone, ją akivaizdžiai sugadino ilga ir politizuota rajono mero Vytauto Laurinaičio kalba, ne visi seniūnai sugebėjo rasti 25-mečio jubiliejus kartu su Lietuva švenčiančių jaunuolių.
Renginį pradėjo su Lietuva augę vaikai
Į nepriklausomos Lietuvos gimtadienio minėjimą besirenkantys šilutiškiai pramogų centro fojė pastatytame ekrane matė ir girdėjo savo pačių sveikinimų Lietuvai ir Šilutei pynę.
Tokių sveikinimų sulaukta net 35. Savo šalį su jubiliejiniu gimtadieniu sveikino ne tik Šilutės gyventojai, bet ir po užsienį išsibarstę tautiečiai.
Pakėlus vėliavą ir nugriaudėjus jaunųjų savanorių šūvių salvėms, susirinkusieji pakviesti į minėjimą prisiminti mūsų laisvės kelią ir švęsti Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį.
Minėjimo dalyviams dovanotas 600 egzempliorių tiražu išleistas naujas spalvingas Savivaldybės leidinys – gausiai iliustruota brošiūra „Laisvės metai Šilutėje 1990-2015“, kurioje apžvelgti visi rajono žmonių pasiekimai per 25-erius metus.
Renginio vedėjas Marijus Budraitis pirmiausia žodį suteikė jaunosios kartos atstovams, užaugusiems jau nepriklausomos Lietuvos metais. Jų žodis Tėvynei ir savo kraštui liejosi ir eilėmis, ir šokių kompozicija, kurią atliko Šilutės pirmosios gimnazijos ir Pamario pagrindinės mokyklos šokėjėliai.
Kone pusė tūkstančio žiūrovų kartu su šauniu vaikinų ansambliu iš Vydūno gimnazijos vienu balsu, viena širdimi sugiedojo Tautišką giesmę.
Žiūrovai jaunųjų pasirodymą palydėjo tikru plojimų protrūkiu.
Mero nesustabdė nei plojimai, nei švilpimas
Visai kitokie plojimai, švilpimas ir trypimas kojomis salėje pasigirdo tuomet, kai savo šventinę kalbą įpusėjo rajono meras Vytautas Laurinaitis. Pasveikinęs susirinkusiuosius, jis ilgai vardijo, kiek turime „vis gražėjančių“ mokyklų ir darželių, ko pasiekė rajono meno kolektyvai ir sportininkai, kokios konkurencingos ir plačiai žinomos yra mūsų bendrovės, kaip puikiai dirba statybininkai, socialinės įstaigos ir t.t. ir pan.
Nors per tą laiką mero kalba jau 3 kartus buvo pertraukta vis garsėjančio šurmulio ir plojimų, o vėliau – net ir švilpimo, V.Laurinaičio tai nesustabdė. Toliau jis pasakojo apie savivaldybėje įgyvendintus investicinius projektus, bibliotekų ir kultūros centrų renginius, priminė, kaip sparčiai rajone diegiamos informacinės technologijos ir net nežinia kodėl užsiminė apie Vilniaus bei Klaipėdos universitetus. Galiausiai meras nuklydo ir į H.Šojaus laikus…
Tikras mero balsą pertraukiantis publikos triukšmas kilo tada, kai V.Laurinaičio kalba pavirto aiškiu politikavimu – kai jis paminėjo partijos TT atstovo Seime Kęsto Komskio pavardę, kuriam esą šilutiškiai turintys už daug ką padėkoti… Tačiau V.Laurinaičio iš vėžių tai neišmušė, jis toliau skaitė tai, kas išsamiai surašyta ir naujajame savivaldybės leidinyje.
„Net ir aš nebeištvėręs plojau, kad jis sustotų“, – prisipažino iš salės išėjęs vienas pensininkas. „Taip ilgai kalbėjo, o nieko iš to neatsimename“, – pečiais traukė dvi moterys. „Negi jis pats nesuprato, kad persūdė? Ir kas jam tą kalbą rašė?..“ – aplinkinių klausė kitas žilagalvis.
„Meras apžvelgė visų 25 metų kelią“, – padėtį bandė gelbėti renginio vedėjas M.Budraitis, bet ir jis nepajėgė nuslėpti šypsenos.
Triukšmavo tik politiniai oponentai?
Negi išties V.Laurinaitis mano, kad Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejus yra ta data, kuomet švenčiančią tautą reikia priversti klausytis ilgų politinių kalbų? To paklausėme paties mero.
V.Laurinaičio nuomone, žmonės „netrypė ir nešvilpė“, o plojo tik tiems meno ir sporto kolektyvams, kurių pasiekimus jis vardijo. O keli garsiai nepasitenkinimą reiškę piliečiai, esą, buvo tik politiniai oponentai – kito į mero postą taikančio rajono politiko „aplinkos žmonės“. Jų elgesį meras pavadino „politinių oponentų išpuoliais“.
Pasak V.Laurinaičio, būtų neetiška, jei švenčiant Lietuvos 25-erių metų laisvės kelią nebūtų pasakyta, ką nuveikėme, pasidžiaugta pasiekimais ir padėkota tiems, kuriems išties yra už ką dėkoti, kas „stengėsi dėl mūsų krašto“.
„Antraip gali atrodyti, kad savivaldybė per tą laiką niekur nepažengė“, – sakė meras.
Valstybinės vėliavos – jaunimui
Šventine nuotaika pakvipo tada, kai scenon buvo pakviestos visų seniūnijų delegacijos, kurių sudėtyje buvo ir kartu su Lietuva jubiliejų švenčiantys, prieš 25 metus gimę jaunuoliai. Jiems įteiktos Lietuvos istorinės vėliavos su Vyčiu.
Kartu su Gardamo seniūnijos specialistais atvyko ir vėliavą atsiėmė Rūta Žvirblytė, su katytiškiais – Giedrius Overlingas, kintiškiai Vaida Nausėdaitė ir Juozas Balvočius, rusniškis Artūras Urbonas, saugiškė Rasa Adomaitytė, švėkšniškė Justė Kanapeckaitė, usėniškis Karolis Plačas, vainutiškiai Monika Auksoriūtė ir Andrius Venckus, naumiestiškė Goda Macijauskaitė, juknaitiškė Rūta Raulinaitytė. Tik Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus vėliavą atsiėmė pats, o žurnalistų klausiamas, kodėl taip, atsakė, kad ir jis dar jaučiasi esąs jaunas…
Savąją delegaciją atsivedęs Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas irgi turėjo siurprizą merui – jam ant rankos užrišo paties pintą trispalvę apyrankę. Anot M.Budraičio, prisirišo prie mero.
Džiaugiasi, kad prisidėjo prie šalies laisvės
„Sidabrinės nendrės“ premijos skyrimo komiteto pirmininkas Juozas Sauspreškis pasidžiaugė, kad šios premijos narių klubas kasmet pasipildo vis naujais žmonėmis, garsinančiais ir gražinančiais mūsų kraštą.
Šiemet laureatu pripažintas krašto istorijos puoselėtojas, vydūnietis, žurnalistas ir pedagogas Saulius Sodonis.
Paskelbus šią pavardę, salėje, anot M.Budraičio, kilo nesuvaidintos emocijos – S.Sodoniui įteikiant premijos laureato regalijas ir pavasariniais žirginėliais puoštą puokštę, šilutiškiai plojo stovėdami.
„Ši premija, tai ir tikėjimas, kad ir toliau dirbsite tai, ką dirbote, puoselėsite krašto istorinį paveldą, kad jis nenueitų užmarštin“, – S.Sodoniui sakė M.Budraitis.
Laureatas neslėpė, kad jam ši diena – ypatinga. Ir ne tik dėl to, kad jam įteikta prestižinė premija, bet ir todėl, kad jau praėjo 25 metai nuo tada, kai šalis pakilo ir įrodė, jog nori gyventi savo gyvenimą. „Džiaugiuosi, kad ir aš prie to prisidėjau“, – sakė jis.
Apie Vydūną S.Sodonis sakė išgirdęs būdamas gal 5-erių, nes jo močiutė pažinojo Vydūną ir apie jį pasakojo vaikaičiui. Visai kitaip šį šviesuolį suvokti pradėjęs studijų metais, o didieji atradimai prasidėję tada, kai jau mokytojaudamas Kintuose sužinojo, jog visai šalia yra Vydūno namas.
Jis trumpai prisiminė ir Vydūno arfos, ir jo palaikų pargabenimo akcijas, ir emocinę įtampą Sąjūdžio steigimo metu.
Nominantas dėkojo visiems, pasiūliusiems jo kandidatūrą ir už jį balsavusiems, taip pat savo šeimai, kuriai per savo plačią visuomeninę veiklą, prisipažino, skyręs pernelyg mažai dėmesio.
Vydūno draugijos sveikinimą S.Sodoniui perskaitė KPC direktorė Jūratė Pancerova, scenon vienas po kito lipo būriai sveikintojų.
Kintų seniūnas Antanas Kližentis pasidžiaugė, kad S.Sodonis puoselėja ne tik Kintų, bet ir Šilutės bei visos Lietuvos istoriją ir kultūrą.
„Vis dar prisimenu, kaip mokėte mane Lietuvos istorijos, kaip mes tvarkėme Vydūno namą“, – sakė Kintų mokyklos – daugiafunkcio centro vadovė Asta Gužauskienė. Kita kintiškė, Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė irgi pasidžiaugė buvusi S.Sodonio mokinė, ir juokavo, jog tai jis esąs kaltas dėl to, kad ji „susitiko“ su Vydūnu ir kad liko Kintuose.
Už tai, kad puoselėja Mažosios Lietuvos kultūrą, garsina kraštą ir jo žmones, S.Sodoniui dėkojo pedagogai, folkloro kolektyvai, kultūros darbuotojai, buvę bendražygiai iš Sąjūdžio laikų, sveikino šeimos nariai.
Susirinkusiems šilutiškiams įspūdingą šventinį koncertą surengė LR Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras ir solistas Jonas Sakalauskas. Ir jų publika nenorėjo paleisti nuo scenos, kartu dainuodama „Mūsų dienos – kaip šventė“…