Seime bus atverta paroda „Šilutės raida. Miestas, kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą“

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia. / Simonos Pužaitės (silutesnaujienos.lt) nuotr.Vasario 24 d., penktadienį, 13.30 val. Seimo parodų galerijoje bus pristatyta Šilutės muziejaus parengta paroda „Šilutės raida. Miestas, kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą“. Parodą atidarys Seimo narė Aurelija Stancikienė, praneša Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyrius.

2011-aisiais Šilutėje buvo minima 500 metų Šilokarčemos vietovės (iš jos išaugo Šilutė) paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose sukaktis. Renginiu Seime užbaigiami šios Šilutei svarbios istorinės datos paminėjimo metai.

Paroda parengta panaudojant Šilutės muziejuje sukauptą istorinę ir ikonografinę medžiagą bei dokumentų, saugomų Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne, kopijas. Ekspozicijos autorius – muziejininkas istorikas Darius Barasa.
Kilnojamosios parodos rengimą finansavo Šilutės rajono savivaldybė.

Įėjimas į visuomenei atvirą renginį – per Seimo I rūmų apsaugos postą, atvirų durų valandos Seime – 11-15 val.

Šilutė, Šilokarčema (vok. Heydekrug) – šiais vietovardžiais penkis šimtmečius buvo ir yra vadinamas miestas Lietuvos pamaryje, gyvenvietė istoriniame Klaipėdos krašte. Gyvenvietės užuomazga ir pavadinimas siejami su 1511 m. vasario 23 d. Klaipėdos komtūro Michelio von Schwabeno Ordino pavaldiniui Georgui Talatui išduota privilegija nuomoti karčemą, pastatytą šile (vok. Krug auf der Heide). Iš čia kilo pavadinimas Šilokarčema (vok. Heydekrug). 1923 m. vietovardis Šilokarčema buvo pakeistas į Šilutę. Vietovardžių gausa ir kaita išduoda sudėtingą politinį, tačiau turtingą daugiaetninį, daugiakultūrį gyvenvietės penkių amžių būvį.

Šilutė iki pat XIX a. buvo nedidelė ir atoki Prūsijos provincijos pasienio gyvenvietė su išsibarsčiusiomis sodybomis ir ūkiais. Vienintelis ją garsinęs reiškinys – nuo XVI a. čia vykę dideli turgūs, kėlę Klaipėdos ir Tilžės miestų nepasitenkinimą. Pamažu gyvenvietė tapo valsčiaus, apskrities, bažnytinės administracijos centru. Maždaug 1870-1940 m. miestelis išgyveno savo „aukso amžių“.

Šilutę pasiekė geležinkelio, telegrafo, telefono linijos. Iš gyvenvietės svarbiausiomis kryptimis nusidriekė plentai. Šilutė, prie jos prijungus gretimas gyvenvietes, tapo antru pagal dydį Klaipėdos krašto miesteliu. Iškilę administraciniai, bendruomeniniai pastatai, išvystyta vietinė pramonė, verslas ir paslaugų sfera sukūrė gyvybingo ir patrauklaus miestelio įvaizdį. Šilutė tapo miesteliu, kokį jį pažįstame iš senų fotografijų ir atvirukų.

Antrasis pasaulinis karas ir pokario laikotarpis iš esmės pakeitė miesto veidą: dauguma vietinių gyventojų – lietuvininkų ir vokiečių – pasitraukė į Vokietiją, atsikėlė naujakuriai. Sovietmečiu buvo nutraukti bet kokie ryšiai su senąja Šilute, pradėtas kurti naujas tipinis sovietinis miestas.

Šiandien laisvame mieste tarpsta naujas gyvenimas, kuriame vis svarbesni ir vertingesni darosi saitai su praeitimi. Šilutės ir šilutiškių kelionė per istoriją tęsiasi, metraštis dar nebaigtas.