Socialinės išmokos – tai pagalba, kurią teikiant garantuojamas socialinis saugumas šeimoms ir jose augantiems nepilnamečiams vaikams.
Vienas pagrindinių piniginės socialinės paramos tikslų – padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, tokią jautrią sritį kaip socialinių išmokų mokėjimas ėmė reglamentuoti ne tik nacionaliniai įstatymai, bet ir Europos Sąjungos institucijų priimti teisės aktai. Dėl to šeimoms, kurių vienas iš narių gyvena (ar dirba) kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, atsirado galimybė gauti socialines išmokas ir iš kitos valstybės narės.
Už socialinių išmokų skyrimą ir mokėjimą Lietuvoje yra atsakingos savivaldybės administracijos. Nacionaliniu lygmeniu socialinių išmokų paskyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – įstatymas).
Įstatyme įtvirtinti reikalavimai, kuriais remiantis skiriamos socialinės išmokos: nurodoma, kokie asmenys gali gauti socialines išmokas, kokius kriterijus jie privalo atitikti, kokios yra paramos rūšys, kaip teikiama piniginė socialinė parama ir t.t.
Įstatyme įtvirtinta, sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys”, į kurią patenka vienas iš tėvų (motina arba tėvas) ir su juo gyvenantys vaikai (įvaikai) iki 18 metų amžiaus.
Savivaldybių administracijoms turi būti pateikiamas prašymas- paraiška, kuria prašoma skirti socialinę išmoką bendrai gyvenantiems asmenims ir nurodomos faktinės aplinkybės, dėl kokių priežasčių ji yra reikalinga.
Vadovaujantis Lietuvos nacionaliniais teisės aktais, išmoka vaikui, įvertinus bendrai gyvenančių asmenų gaunamas pajamas, skiriama ir mokama vienam iš vaiko tėvų, jeigu vidutinės bendrai gyvenančių asmenų pajamos, nustatytos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje, vienam asmeniui per mėnesį yra mažesnės negu 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (t.y. 525 Lt).
Europos Sąjungoje migruojančių asmenų socialinę apsaugą reglamentuoja Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimų reglamentai (t.y. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir jį įgyvendinantis reglamentas (EB) Nr. 987/2009).
Taip pat svarbu paminėti, jog šie reglamentai galioja ne tik Europos Sąjungos valstybėse narėse, bet ir Europos ekonominės erdvės valstybėse Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine, o taip pat ir Šveicarijoje.
Reglamentai nustato taisykles, kaip Europos Sąjungoje migruojantiems asmenims turi būti skiriamos ir mokamos socialinio draudimo išmokos (pavyzdžiui, pensijos, ligos, motinystės, nedarbo draudimo išmokos kartu ir išmokos vaikams).
Reglamentų dėka, kuomet tėvai dirba (ar gyvena) skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, už išmokų vaikams mokėjimą atsakingos įstaigos nustato, kuri valstybė turės pirmumo teisę mokėti išmokas šeimai.
Pirmumo teisę turinti valstybė moka viso dydžio išmoką, o kita valstybė moka tik priedą, lygų skirtumui tarp šiose valstybėse numatytų išmokų, jei išmoka jos valstybėje yra didesnė negu pirmumo teisę turinčioje valstybėje.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo pačiu metu už tuos pačius vaikus šeima negali gauti kelių išmokų iš skirtingų valstybių: negalima gauti visos išmokos ir iš Lietuvos, ir iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės.
Toks išmokų gavimas iš dviejų valstybių turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas ir nesąžiningas kitų gyventojų atžvilgiu. Šeima (ar bendrai gyvenantys asmenys) turi teisę gauti didžiausią jai priklausančią išmoką.
Reglamento 68 straipsnyje yra nustatytos pirmumo taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kuri valstybė turi pirmumo teisę mokėti socialinę išmoką. Galima būtų išskirti tris pagrindines grupes taisyklių, kuriomis remiantis nustatoma pirmumo teisė mokėti išmoką valstybei (reglamente nurodomi ir kiti pagrindai, atsižvelgiant į galimus situacijų variantus):
* darbo pagrindas – pirmumo teisę teikti išmoką turi ta valstybė, kurioje asmuo dirba;
* įgytos pensijos mokėjimo pagrindas – pirmumo teisę teikti išmoką turi ta valstybė, kurioje asmeniui mokama pensija;
* gyvenamosios vietos pagrindas – pirmumo teisė teikti išmoką turi ta valstybė, kurioje asmuo gyvena.
Kuomet nustatoma, kuri valstybė turi pirmumo teisę mokėti išmoką, kitoje valstybėje išmokų mokėjimas turi būti sustabdytas. O anksčiau išmokas teikusi valstybė gali mokėti diferencinį priedą tuo atveju, jei išmokos pirmiau teikusioje valstybėje būtų didesnės, nei dabar pirmumo teisę gavusioje valstybėje.
Minėtos taisyklės taikomos vaikų tėvams nepriklausomai nuo to, ar jie susituokę, ar išsiskyrę. Tačiau susiduriama su tokiomis situacijomis, kuomet išsiskyrę asmenys nepalaiko jokių santykių nei tarpusavyje, nei su vaikais, kurie liko pas buvusį sutuoktinį. Tokie asmenys siekia apgaulingu būdu gauti išmoką kitoje valstybėje ir vėliau gautas išmokas naudoja savo, o ne šeimos poreikiams tenkinti. Taip nukenčia buvęs sutuoktinis ir su juo likę gyventi vaikai, kurie nebeturi teisės gauti socialinės paramos valstybėje, kurioje paramos teikimas buvo sustabdytas.
Tokiu atveju, asmuo, kuris išlaiko šeimos narius, turi teisę kreiptis į įstaigą (Lietuvoje į savivaldybę pagal deklaruotą gyvenamąją vietą) ir reikalauti, kad išmokos būtų siunčiamos tiesiogiai į asmeninę sąskaitą.
Įstaigos darbuotojai turi užpildyti atitinkamos formos pažymas ir informuoti kitos valstybės institucijas, kurios skyrė ir moka išmoką, apie susidariusią situaciją.
Šeimoms (bendrai gyvenantiems asmenims), kuriems yra reikalingos socialinės išmokos, atsirado palankios galimybė jas gauti ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių. Tačiau dėl tokio reglamentavimo kyla ir piktnaudžiavimo atvejų, dėl kurių yra pažeidžiama visuomenės silpnoji socialinė grupė – vaikai. Todėl valstybės institucijos (šiuo atveju savivaldybės), bendradarbiaudamos su kitų valstybių atsakingomis įstaigomis, privalo operatyviai reaguoti ir pašalinti tokius piktnaudžiavimo atvejus tam, kad būtų kaip įmanoma mažiau pažeisti vaikų interesai. Taip pat savivaldybių administracijos turėtų išnagrinėti kiekvieną konkretų atvejį ir įsitikinti, kad sustabdžius paramos skyrimą, nebus pažeisti vaikų interesai ir jie gaus tinkamą ir pakankamą aprūpinimą.