Sekminėse – pagarba kryždirbiams, karvutėms ir beržams

sekmines piluteJau trečiąjį kartą švęsdami Sekmines ant Žaliojo kalno susitiko naumiestiškiai, šiemetinėje savo šventėje pabandę išsiaiškinti pagrindinius Sekminių bruožus. Dar šiemetinės šventės organizatoriams parūpo, kodėl Sekmines vieną dieną draugiškai švenčia ir šišioniškiai, ir žemaičiai, nuo amžių greta vieni kitų gyvenę šiose žemėse. Ir naumiestiškiams pavyko rasti bendrų šių etninių grupių bruožų.

Pagarbinę geriausius savo ūkininkus, pagarsinę kryždirbių kryždirbį, plojimais palydėję saviškių ir svečių meno kolektyvų pasirodymus, pasivaišinę ir atvykėliams vaišių nepagailėję, naumiestiškiai pažadėjo, jog kitąmet ši šventė būsianti dar gausesnė, jog jie į ją visus savo kaimynus susikviesią, valgių ir gėrimų prisinešią ir po šimtamečiais Žaliojo kalno medžiais ilgiau pašvęsti susėsią.

Seniūnas kvietė švęsti gausiau

Šišioniškė Indrė ir jos „tantė“ – vietinė žemaitė Adma iš Degučių, užlipusios scenon pirmosios pradėjo aiškintis, kodėl Sekminių šventę taip mėgsta ir šišioniškiai, ir žemaičiai. Paaiškėjo, kad bendras vardiklis visgi yra – ir vieni, ir kiti yra krikščionys.sekmines berzeliai

Šiemet švenčiamą žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų priminė vietos klebonas Kazimieras Lesčiauskas. Jis irgi pastebėjo, jog švęsdami šią vasaros pradžios šventę „visi esame vienoje dvasioje“.

Seniūnas Jonas Budreckas pasidžiaugė, kad Žemaičių Naumiesčio kultūros darbuotojai Sekmines – augmenijos ir gyvūnijos garbinimo šventę jau padarė tradicine, kad į ją kasmet vis gausiau susirenka apylinkės žmonių. Nes Sekminės – viena iš keturių svarbiausių metų švenčių. Sekminės švenčiamos tuomet, kai didieji pavasariniai darbai jau baigti, o vasaros – dar nepradėti. Tad pats laikas gerai pailsėti.

Todėl J.Budreckas siūlė kitais metais paversti Žemaičių Naumiesčio Sekmines tikra vasaros švente: susikviesti aplinkinius kaimynus, susinešti savo valgių ir gėrimų, įsitaisyti patogiai Žaliojo kalno medžių pavėsyje, kur vietos tikrai visiems užteks, ir pašvęsti taip, kad naumiestiškių Sekminės „taptų tikra atsvara ir Švėkšnos, ir Vainuto šventėms“.

Kryždirbių kryždirbį rado Degučiuose

Prie seniūno palinkėjimo žemdirbiams „daug, daug, daug sėkmės“, prisidėjo ir naumiestiškis, rajono Tarybos narys Juozas Sauspreškis.

sekmines pradinukaiGeros nuotaikos saviškiams linkėjo pagrindinis šventės rėmėjas ūkininkas Stasys Baltutis, gimnazijos ir vaikų darželio atstovai, dar gausiau dalyvauti kitų metų kvadrato varžybose kvietė šyliškė Vilija Parnarauskienė. Beje, neseniai žinoma sportininkė grįžo iš Europos čempionato, kur iškovojo dvi prizines vietas: II kaire ir I dešine. Už tai susirinkusieji šyliškei skyrė garsias ovacijas.

Adma Baltutienė prisipažino, kad bandydami rasti kryždirbių kultūrininkai turėjo belstis ne į vieną apylinkės sodybą. Kol išsiaiškino, jog bene geriausias kryždirbys gyvena „tiesiog panosėje“ – Degučiuose. Tai Stasys Šarkauskas, ir savoje sodyboje jau pastatęs porą kryžių. Jis prisipažino, kad kryžius buvęs ir pirmasis jo darbas.

„Tu esi kryždirbių kryždirbys“, – konstatavo „tantė“ Adma, nutarusi, jog kaip tik S.Šarkauską kraštas turės pasiųsti į respublikinę kryždirbių sueigą ir mugę, kurios vyks rugpjūčio 3-ąją Telšiuose.

Pagarbino karvutes ir beržus

Visiems žinoma, kad Sekminės – augalijos ir gyvūnų šventė. Tad šventės vedėja I.Skablauskaitė priminė, jog verta tądien „nulenkti jiems galvas“. A.Baltutienė pridūrė, jog senovėje žemaičiai itin didelį dėmesį Sekminių dieną skirdavo karvutėms, net beržų ir gėlių vainikais jų galvas puošdavo. Tikėta, jog taip pagarbintos karvės daugiau pieno duosiančios. Iš tų laikų pas žemaičius ir vaizdingas posakis „Ko spoksai kaip Sekminių karvė“ išlikęs.

Savą posakį išsaugojo ir evangelikai. „Ko šokinėji kaip Sekminių veršis“, – taip jie vis dar kartais ramina saviškius.
Tad ir tądien svečiams vedėjos dovanojo suvenyrines karvutes.
sekmines kiausiniene
Ypatingos pagarbos Sekminių dieną sulaukdavo ir beržas. Tai dėl to, kad šis medis ir pirmasis išsprogsta, ir nėra poniškas – bet kokioj žemelėj auga, ir pasaulį simbolizuoja: šaknimis nuo žemės atsispyręs net dangų siekia. Atspėjusieji, kodėl beržo šakelę namo nešamės (pasirodo tam, kad ji nuo perkūnijos ir žaibo saugo), irgi buvo apdovanoti mažomis karvytėmis.

Bene pirmieji visas tradicijas dar šventės išvakarėse sužinojo mažiausieji naumiestiškiai – darželinukai ir mokiniai, apkeliavę miestelį ir apkaišę berželiais trobas ir kiemų vartus. Tad nuo šiol piktosios dvasios vengs naumiestiškių namų, o jų šeimininkai gerai sutars tarpusavy.

Į šventę susirinkę žiūrovai ne tik iš įvairių rajono kampelių suvažiavusiems meno kolektyvams plojo ir moksleivių piešinių parodėlę apžiūrėjo: kas norėjo, dalyvavo vietos Gerumo namų organizuotoje loterijoje be pralaimėjimų, gardžiavosi garsiąja šių namų moterų kepama kiaušiniene ir čirviniais blynais, skanavo girą ir sūrį su medumi, dalyvavo atrakcijose.

spaudos remimo fondas Projektas: „Kultūros uostas: Tradicijos.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.