Redakcija sulaukė Šilutės senelių globos namų darbuotojų laiško. Šios įstaigos direktorė Danutė Valodskienė ir slaugytojos Virginija Lileikienė, Gražina Saldauskienė bei Tamara Gudišauskienė rašo esančios labai pasipiktinusios viename rajono laikraštyje ir internetiniame portale išspausdintu straipsniu „Bado akcijos“ Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje?“ ir negalinčios tylėti, matydamos tokį šmeižtą ir neteisybę, pilamus ant Šilutės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus bei jo vedėjos Nijolės Ramanauskienės.
Vedėja – švelnus ir šiltas medikas
„Bjaurus šmeižtas, – tik taip galime pavadinti apie Šilutės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių ir jo vedėją gydytoją Nijolę Ramanauskienę paskleistą nuomonę.
Manome, kad išsakyti savo nuomonę privalome todėl, kad jau 14 metų bendradarbiaujame su minėto skyriaus medikėmis. Mūsų įstaigoje gyvena daug senų, neįgalių žmonių, sunkių ligonių, kuriems dažnai reikia Slaugos skyriaus medikų priežiūros. Savo gyventojus nuolat lankome, todėl daug kartų matėme tikrąją padėtį skyriuje ir personalo darbą.
Vedėja N.Ramanauskienė yra be galo švelnus, šiltas ir savo darbui visa širdimi atsidavęs medikas. Daug kartų matėme, kaip nuvežus kurią močiutę, ji pati pasitinka, apkabina, už rankų palaiko, pagiria: „Kaip gražiai atrodai!“ Iš savos patirties žinome, kad taip elgiasi ne kiekvienas medikas.
Kyšis ir gydytoja N.Ramanauskienė – du absoliučiai nesuderinami dalykai. Be to, manome, kad pirmiausia patys turėtume nustoti brukti tuos kyšius gydytojams. Manome, kad tikras medikas – ir „pateptas“, ir „neteptas“ – ligoniu rūpinsis vienodai.
Niekada nepatikėsime ir tuo, kad gydytoja N.Ramanauskienė galėjo mesti žmogui į veidą leidimą lankyti artimąjį (tokie leidimai buvo dalijami gripo karantino metu) – ne toks ji žmogus. Ji galėjo nebent paaiškinti situaciją.
Iš kur artimieji gali žinoti, kada vedėja ateina apžiūrėti jų ligonio – jie juk nebūna ištisą parą prie jo, juk išvažiavo ir paliko. O sunkaus ligonio žodžiai yra pats nepatikimiausias reikalas, tą žino kiekvienas, kam teko slaugyti tokį žmogų. Be to, dauguma skyriuje gydomų žmonių serga ir psichikos, ir onkologinėmis ligomis, daugeliui jų skiriami stipriausi nuskausminamieji. Tokių vaistų paveiktas žmogus daug laiko būna tarsi apsnūdęs – ne viską mato, girdi ir prisimena.
Fiksuoti kartais būtina
Visos skyriaus medikės be galo stengiasi padėti žmogui, o ne palikti jį mirti, kaip teigiama šmeižikiškame laiške.
Mes turime daug ypač sunkių, iš lovos nebepakylančių ligonių, todėl gerai žinome, kokia sunki yra jų priežiūra. Reikia nemažai ir fizinių, ir psichinių jėgų. Tą gali paliudyti ir daugybė mūsų senolių artimųjų, kurie patys nebepajėgė prižiūrėti saviškių, net vieną jų turėdami. Todėl ir išvežė juos į globos namus.
Todėl mes labai gerai suprantame slaugos skyriaus medikių darbą: joms daug sunkiau, nes skyriuje guli apie 60 tokių ligonių.
Tame skyriuje guli tik labai sunkūs ligoniai – juos reikia prausti, maitinti, nuolat keisti sauskelnes. O fiksuoti (ne pririšti, kaip teigiama laikraštyje) tokius ligonius kartais būtina dėl jų pačių saugumo: jie gali sužaloti save, išsiplėšti kateterius. Jie išties drasko sauskelnes, o iš ten nešvarumų gali įnešti ir į burną, į virškinamąjį traktą.
Seneliai mini tik geru žodžiu
Štai kaip apie Slaugos skyriaus medikių darbą atsiliepia mūsų senoliai.
Jonas, guldomas į skyrių, duso, nebevaikščiojo, o grįžęs jau ir vaikščioti galėjo. Jis be galo giria ten dirbančias moteris.
Visos prisimename dabar jau a.a. Stepono žodžius. Senolį kamavo trofinės opos, o grįžo jis išgydytas ir vis kalbėdavo apie tenykščių „daktarėlių“ gerumą.
Jau treti metai mūsų įstaigoje gyvena Bronelė, jau metai ši 90-metė nebevaikšto. Ją jau gal dešimtmetį gydo N.Ramanauskienė, ir kiekvieną kartą grįžusi iš Slaugos skyriaus močiutė pasakoja apie vedėjos gerumą ir švelnumą. Giria ji ir slaugytojas, bet kai tik vedėja išeina atostogų, namo prašosi ir Bronelė. Sako, jog visos palatos moterys vedėjos lyg mamos ateinančios laukia. „Kiek ji mano ligų išgydė – nesuskaičiuosi“, – vis pasakoja grįžusi.
Pikta skaityti ir tokius dalykus, esą kažkur pasimetė ligoniui skirtas maisto siuntinys. Štai ir šiandien lankėme ten gydomą savo globotinę Stefaniją. Pačios matėme, kad vakar ją lankiusio sūnaus atnešti jogurtai ir gėrimai stovi ant senolės spintelės.
Kaip ligoniais rūpinamasi, kaip jie maitinami, kaip jiems nuolat pasiūloma atsigerti, ne kartą stebėjome lankydamos dabar jau a.a. savo Anelę, ir kitus mūsų senelius.
Gaila, kad viešai buvo paskleisti tokie tikrovės neatitinkantys dalykai, kad taip įskaudinti išties nuoširdžiai dirbantys medikai. Susidaro įspūdis, kad savo kliedesius išsakė psichikos ligonis, o žurnalistas (liežuvis nesiverčia taip vadinti juos paskleidusį žmogų) net nesigilindamas juos surašė.“