Naują tradiciją spalio 10-ąją, minėdama vietos savivaldos dieną, sumanė rajono Savivaldybė – visuomenei pristatyti ir pagerbti iki šiol mažai matomais buvusius kaimų seniūnaičius.
Į Šilutės kultūros ir pramogų centrą tądien sukviesti seniūnaičiai išklausė rajono vadovų ir seniūnų padėkos žodžių, savo mintimis ir idėjomis dalijosi su žiniasklaida ir vieni su kitais.
Išrinkus seniūnaičius plinta naujos tradicijos
Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė pastebėjo, jog Pamarys garsus darbščiais ir užsispyrusiais žmonėmis bei… vėtrungėmis. Viena vėtrungė tapo ir savivaldos dienos simboliu, o ją papuošė iš visų seniūnijų suvežtos juostos su įrašais, ir tai dabar yra nauja tradicija. 
Tokius pastebėjimus ilgai taręsi sudėliojo seniūnai su seniūnaičiais.
Anot kintiškių, nauja tradicija – tai gerų darbų pradžia. Labiausiai jų seniūnas Antanas Kližentis pasidžiaugė sparčiai plintančia nauja tradicija – Šilutės kraštą reprezentuoti vėtrungėmis, iš Kintų kilusiais simboliais.
Švėkšniškiai įsitikinę, kad nauja tradicija – tai kasdienio gyvenimo nauja pradžia, o naumiestiškiai mano, jog tai – duoklė senosioms tradicijoms. Rusniškiai sako, kad tai – turtas ir palikimas naujoms kartoms, o vainutiškiai – kad gražaus bendradarbiavimo, iniciatyvų ir ateities planų kūrimo šventė.
„Iš praeities į dabartį“, – taip naują tradiciją apibūdino saugiškiai, o katytiškiai ta proga ragino būti kartu ir siekti ateities.
Beje, patys seniūnaičiai irgi, ko gero, yra viena naujausių tradicijų, nes jie dirba dar tik antrąją kadenciją – trečius metus.
Savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Ambrozaitis pastebėjo, kad būtent seniūnaičiams atiduota patarėjų ir visuomenės telkėjų misija, būtent jie padeda išspręsti ne vieną problemą, kurios nepastebi toliau esančios rajono vadovų akys.
Rajone iš viso yra 77 seniūnaičiai ir per 3 metus pasikeitė vos apie 10 iš jų. Kartu su seniūnaičių išrinkimu plinta ir naujos idėjos, kuriomis šie žmonės tądien mielai dalijosi.
Kaimas – darbštus ir neprasigėręs
Tądien seniūnaičiai, kaip ir dera šventinei dienai, nekalbėjo apie negatyvius dalykus kaime, bet pastebėjo daug pozityvių. Anot katytiškių, netiesa, kad kaimuose nebelikę jaunimo, kad jis visas emigravo. Atvirkščiai – jaunimas sugrįžta ir atsiveža užsieniuose uždirbtus pinigus. Juos čia investuoja, kuria savo gyvenimą, o pritrūkę – vėl išvažiuoja užsidirbti.
„Pakankamai yra jaunų šeimų mūsų kaime ir visos jos – labai darbščios, gerbiančios senus žmones ir noriai dalyvauja bendruomenės gyvenime ir šventėse“, – tikino Saugų seniūnijos Žemaitkiemio kaimo seniūnaitė Birutė Dambrauskienė.
Saugų seniūnė Anastazija Oželytė sako, jog netiesa ir tai, kad kaimas prasigėręs, o seniūnaitis Vytautas Laurinavičius antrino, jog, kaip patarlė sako, šaukštas deguto sugadinąs visą medaus statinę – taip galima pasakyti ir apie kai kuriuos išgeriančius kaimynus.
Visi diskusijos dalyviai pripažino, kad kaimų žmonės gerai žino, kas yra jų seniūnaičiai, ir dažnai į juos kreipiasi iškilus problemoms.
Dėl ko dažniausiai? Žiemą – užpustyti keliai, vasarą – artėjančios šventės, o praūžus audrai – dingusi elektra, – tokios, anot seniūnaičių, yra dažniausios kaimo žmonių bėdos.
Didžiausiais pagalbininkais seniūnaičiai tapo socialinėms darbuotojoms, kurioms sudėtinga sužiūrėti visas kaimų socialinės rizikos grupės 
šeimas. Saviesiems seniūnaičiams už tokią pagalbą ypač dėkojo katytiškė Kristina Aužbikavičienė.
Valdžia priartėjo tik šiek tiek
R.Ambrozaitį domino, kaip savo visuomenines pareigas vertina patys šventės kaltininkai: kaip papildomą vargą ir rūpestį ar kaip džiaugsmą. Seniūnaičiai sakė, jog, padėję žmogui, širdyse jaučia gėrį ir vargu savo pareigų nevadina.
Kaip seniūnai tvarkėsi prieš kelerius metus, kai dar neturėjo savo „dešiniųjų rankų“ – seniūnaičių? Pasak A.Oželytės, tuomet seniūnijose dirbo bendruomeninės tarybos, o aktyvių, savo kaimui neabejingų žmonių buvo visada.
R.Ambrozaitis sakė, o seniūnai jam pritarė, kad, kaip besuktum, ir dabar yra „statistinių“, suprask – tik popieriuje egzistuojančių, bet, A.Oželytės žodžiais tariant, kartu su kaimu negyvenančių seniūnaičių. Tiesa, tokių – menka mažuma, vėlgi – kaip tas šaukštas deguto.
„Tai ar galime tvirtinti, kad išsirinkus seniūnaičius valdžia jau, liaudiškai sakant, atėjo į trobą?“ – smalsavo R.Ambrozaitis.
Seniūnijų atstovai mano, jog prie „trobos“, t.y., prie žmogaus, valdžia priartėjo tik iš dalies. Taip yra dėl objektyvių priežasčių: seniūnaičiai – irgi žmonės, daug dirbantys ir, kad ir kaip besisuktų, nepajėgūs apeiti ir suspėti sužiūrėti kiekvieno kaimyno namuose vykstančių dalykų.