Artėja Vėlinės, kai vėl skubėsime aplankyti artimųjų kapų, juos puošime gėlių žiedais, degsime atminimo žvakes. Ne paslaptis, kad dėl lietuvišku krauju perduotų tradicijų dar iki tos dienos vis užsukame į kapines, kruopščiai tvarkome amžinybėn atgulusių brangių žmonių poilsio vietas.
Juk nenorime, kad didieji darbai – neišneštų lapų, nudžiuvusių gėlių ir nulūžusių šakų krūvos – užkluptų būtent tą rimties ir susikaupimo dieną, kuri kviečia prisiminti išėjusiuosius, jiems mintimis nusiųsti savo šilumą ir meilę.
Tad artėjant ypatingai rudens dienai neatsitiktinai užsukome į vienas seniausių Pamaryje kapinių, esančių Rusnės saloje, pasukus link Pakalnės kaimo. Tai pagrindinės salos gyventojų kapinės, įkurtos dar XIX a. ir menančios įvairių tautų žmonių tradicijas, kuriose persipina senieji vietos ir atėję iš kitur nauji papročiai.
Skubėti neleidžia gūdus ruduo
Įžengus pro kapinių vartus mus pasitinka sargė – rusniškė Irma Rimkienė, kuri už estetinį kapinių vaizdą ir švarą atsakinga jau beveik dešimtmetį. Ji žino ne tik senų kapų ir juose atgulusių žmonių istorijas, bet ir pastebi, kaip keičiasi laidojimo mados, kapų priežiūra ir poreikiai.
„Džiaugiuosi, jog didelę kapų priežiūros darbų naštą palengvina seniūnės Dalios Drobnienės rūpestis. Seniūnė, artėjant Vėlinėms ar pavasariui, kai žemę apleidžia pašalas, į kapines atsiunčia žmonių, kurie padeda nuravėti takus, apgenėti medžius, surinkti šiukšles, nugrėbti lapus, atlikti kitus būtiniausius darbus.
Puse etato kapinių sarge dirbančios Irmos pareiga yra ne tik prižiūrėti bendrą kapinių tvarką, bet ir paskirstyti kapų vietas.
Paklausta, ar šiemet, artėjant Vėlinėms, prieššventinės nuotaikos kuo nors kitokios nuo ankstesnių metų, Irma pripažįsta, kad skirtingai nei pernai ar užpernai, žmonės neskuba kapų puošti gėlėmis.
„Tikriausiai žmonės su gėlėmis aktyviau plūstels į kapines prieš pat Vėlines“, – rodydama į jau apgrėbstytas kapavietes, kurias kol kas dengia plikas juodžemis, sako rusniškė. Anot pašnekovės, žmonės greičiausiai neskuba puošti kapų todėl, kad baiminasi, jog gėles dar iki Vėlinių gali pakąsti šaltukas. Be to, dauguma neskuba į kapines ir dėl gūdaus rudeniško oro – beveik kasdien merkia lietus, pučia šaltas vėjas.
Tradicijos keliauja per šeimas
Irma džiaugiasi, kad kapinėse beveik nelikę neprižiūrimų kapų.
Rusnės kapinėse galima pamatyti ne vieną išskirtinę kapavietę, aptvertą aukšta metaline ažūrine tvorele – tos senųjų rusniškių šeimų kapavietės kruopščiai prižiūrimos. Iš jų visų gal tik dviejų nelanko artimieji, tad tokius kapus prižiūri pati I.Rimkienė arba paskirti seniūnijos darbininkai.
„Daugelyje iš šių senų kapaviečių palaidoti ne tik čia gyvenę vokiečiai, bet ir lietuviai, vėlesni vietos gyventojai. Apie senųjų gyventojų šeimas, atgulusias į aptvertas kapavietes, byloja išlikę paminklai su vokiškais vardais, pavardėmis ir senomis datomis. O šalia jų jau stovi naujesni paminklai su artimesnėmis datomis“, – sako kapų sargė Irma, vesdama prie vienos kapavietės, kurioje guli garsieji rusniškiai Valerija ir Kazimieras Baniai.
Banių šeima, prieš kelis dešimtmečius ėmusi globoti vienišą rusniškę Martą Druskutę, jos senoje, šimtametėje sodyboje įkūrė etnografinę žvejo sodybą. Kartu perėmė Martos šeimos kapų priežiūrą. Vėliau ir patys ėmė į šią kapavietę laidoti savo artimuosius. Ne taip seniai, 2015-aisiais, atsisveikinome su pačiu etnografinės žvejo sodybos įkūrėju Kazimieru Baniu, jo amžinojo poilsio vietą, šiandien paženklintą paminklu, juosia senovinė metalinė tvora.
Ilsisi įvairių tikėjimų žmonės
Aprodžiusi senąsias kapavietes, Irma nuveda prie didesnių bei aiškiai senoviškesnių paminklų – tokių šiuo metu jau niekas nebestato. Tai – rusų stačiatikių kapai. Prieš 4 metus šiose kapinėse jai teko dalyvauti stačiatikių laidotuvėse. Jos paliko gilų įspūdį, nes išsiskyrė iki šiol nematytais papročiais.
Rusų popas, prieš duodamas ženklą karstą įleisti į duobę, pakvietė visus artimuosius atsisveikinti su mirusiuoju – jį pabučiuoti. Po šios jautrios ceremonijos karstas buvo uždengtas balta skraiste bei įleistas į žemę. Tada popas šventais dūmais jį pašventino.
Kažkada saloje gyvenusių rusų stačiatikių kapai kapinėse yra išsirikiavę vienas šalia kito – turi savo atskirą erdvę. Pagrindinis išskirtinumas – tik seni, dideli, tarybinius laikus menantys antkapiai su rusiškais užrašais.
Nors stačiatikiai Vėlines mini kitaip nei katalikai, tačiau lapkričio 1-ąją ir ant rusiškomis raidėmis paženklintų kapų sužybsi žvakelės bei sužydi gėlės.
Smalsuoliams galime paaiškinti, kad stačiatikiai mirusiuosius savo maldos namuose paprastai pagerbia šeštadieniais, devintą ir keturiasdešimtą dienomis po velionio mirties, o taip pat kasmet mirimo dieną. Tuo tarpu katalikų pasaulyje Visų šventųjų diena minima lapkričio 1-ąją, o lapkričio 2-oji yra visų mirusiųjų paminėjimo diena. Taigi katalikai mirusius savo artimuosius dažniausiai pagerbia vieną kartą per metus, o stačiatikiai turi keletą mirusiųjų paminėjimo datų.
Neišvengiamai ateina naujos mados
Anot I.Rimkienės, pastaraisiais metais senuosius, kažkada pagal tuometinę madą statytus gremėzdiškus paminklus išstumia nauji – gerokai kompaktiškesni, su nedideliais užrašais. Nebeskaptuojami ant paminklų ir į kapavietę atgulusių žmonių portretai – tai anksčiau buvo ypač populiaru.
Viena naujausių kapų priežiūros mados tendencijų, pasak Irmos, – artimieji vis dažniau kapavietes apipila smulkiais akmenėliais arba uždengia marmuro plokštėmis. Tai reikalauja mažiau priežiūros, nes nelieka erdvės želti žolei.
Rusnės kapinėse ne vienas kapas yra apdengtas marmuro plokštėmis dar ir todėl, kad mirusiojo artimieji gyvena užsienyje ir negali dažnai atvykti jo sutvarkyti.
Pamažu keičiasi ir mirusiųjų laidojimo tradicijos. Nors lietuviai nuo seno pripratę savo mirusiuosius laidoti karstuose, tačiau vis dažniau su šiuo pasauliu atsisveikinęs žmogus yra kremuojamas, o urna su pelenais užkasama į žemę.
Štai visai neseniai Rusnė atsisveikino su garsiąja teatro režisiere Virginija Gajauskiene. Į amžinybę išėjusios mėgėjų teatro madonos poilsio vietą dar šiandien puošia vazose sumerktos baltos gėlės, o ne kalnas vainikų ir krepšelių.
V.Gajauskienė buvo kremuota ir palaidota praėjus keliolikai dienų nuo mirties, nes prireikė laiko suvažiuoti visiems artimiesiems.
Anot kapų sargės Irmos, kremavimas yra patogus laidojimo būdas. Jis duoda laiko užsienyje gyvenantiems artimiesiems sugrįžti atsisveikinti su brangiu žmogumi.
Rusnės kapinėse yra palaidota ir daugiau kremuotų žmonių. Du iš jų į gimtąją žemę yra parvežti iš užsienio, kai po mirties praėjo nemažai laiko.
Vaikštinėdama po kapines ir pasakodama apie savo kasdienybę jose, Irma linksmai pamoja savo aštuonmečiam sūneliui Gintarui, kuris prieš Vėlines yra pagrindinis pagalbininkas. Darbų šiuo metu kapinėse yra daug. Žiūrėk, vakar papūtė smarkus vėjas, prilaužė šakų, prinešė lapų… Gerai, kad seniūnė D.Drobnienė pasirūpino per kelerius metus išnaikinti dalį nusenusių medžių, tad rudeninis rūpestis tvarkyti lapus jau gerokai menkesnis.
Džiaugiasi Irma ir dėl kitų Vėlinių tradicijų, kurios salos kapinėse yra kasmet puoselėjamos. Pavyzdžiui, užpernai lapkričio 1-osios pavakarę kapinėse apsilankę velionių artimieji galėjo pasigrožėti žvakelių instaliacijomis, nušvietusiomis pagrindinį taką, o pernai seniūnė pasirūpino, kad kapinėse skambėtų švelni sakralinė muzika.