Senovės jaunuoliams mobiliųjų telefonų nereikėjo – meilės žinutes raižė ant margučių!

velykos muziejuje dirbtuves„Būtų geriau, jeigu per visas tradicines šventes lietuviai laikytųsi tik tų apeigų, kurias jie supranta, ir neprisigalvotų naujadarų, nemėgdžiotų kitų tautų“, – gilintis į savų apeigų reikšmes pataria etnologė Valerija Jankūnaitė, kuri ketvirtadienį šilutiškiams muziejuje pasakojo apie senąsias Mažosios Lietuvos Verbų sekmadienio, Gavėnios ir šv. Velykų tradicijas.

Etnologei rūpi, kad po keliasdešimt metų jaunimas apie švenčių tradicijas žinotų ne vien iš interneto, todėl siūlė nenugramzdinti užmarštin to, ką mums perdavė tėvai ir seneliai.

Didžiosios savaitės iki Velykų ir pačių Velykų papročių mūsų krašte būta įvairių: sekmadienį, savaitę iki Velykų, žmonės lyg pašėlę vienas kitą plakdavo verbomis, vėliau kuopdavo namus, su vaikais aplankydavo giminės kapus, kur vaikaičiai ieškodavo protėvių paliktų margučių.

Jaunuoliams margučiai buvo ypač svarbūs – juos naudodavo kaip dabar mobiliuosius telefonus: ant marginto kiaušinio atsidurdavo slaptos meilės žinutės nužiūrėtai simpatijai!

Ne aš mušu, verba muša!

Velykos senųjų lietuvių šeimose – tai paskutinė proga visai šeimai susėsti prie vieno stalo. Mat, prabudus gamtai, prasideda darbų virtinė ir jokių švenčių nebėra. Kitas toks susėdimas bus tik žiemą – per šv. Kūčias.velykos muziejuje puokstee

Todėl šią pavasario šventę senoliai minėdavo ne dvi dienas, kaip dabar įprasta, o visą savaitę.

Ruoštis Velykoms lietuvininkai pradėdavo ne paskutinę dieną, o savaitę prieš jas, išaušus Verbų sekmadienio rytui.

Pašventinta verba, kurią dažniausiai sudaro kadugio šakelės, namuose išplakdavo kiekvieną narį. O vaikų juk apie 10 šeimose būdavo! Tad mažiausios atžalos turėdavo puikią galimybę atsilyginti vyresniems broliams, seserims už visas skriaudas – pakeldavo paklodę ir plakdavo verba iki sušilimo.

Tačiau ne pyktis, o džiaugsmingi šūksniai šį plakimą lydėdavo, mat tą, kurį nuverbuodavo, visus metus žalios šakelės jėga ir gyvybė lydi. Tokios gyvybės trokšdami, džiaugsmo vaikams suteikdavo ir tėvai, kurie Verbų sekmadienio rytą apsimesdavo, kad dar miega, ir leisdavo mažiesiems juos pamušti verba.

Be to, verbuojamas žmogus dar ir kiaušinių „mušeikai“ turėjo pažadėti, kitaip iki skausmo būtų nuplaktas. Taip prižadėjęs padovanoti 1 – 2 margučius, kiekvienas pradeda laukti Velykų. Prasideda Didžioji savaitė.

Ketvirtadienį namie turi būti švaru

Nurimsta dainos, šokiai kaimuose. Kiekvienas savo širdį, sielą ruošia darbams ir didžiajam įvykiui – Kristaus prisikėlimui.
Ši savaitė iki Velykų – tai laikas atsiprašyti už niekšybes, atlikti išpažintį prieš save. Pasak etnologės, būtent tuomet Didžioji savaitė įgauna prasmę. Kai kurie lietuvininkai taip šventai laukdavo Velykų, kad nuo trečiadienio ir pavojingai pasninkauti pradėdavo – ne tik mėsos, žuvies ir kiaušinių nevalgydavo, bet vien tik vandeniu savo gyvybę palaikydavo. Kartais tokie pasninkai ir mirtimi pasibaigdavo.

Didžiosios savaitės ketvirtadienis – švaros diena. Senoliai tikėjo, kad jei kuris nors kambarių, spintų, palovių tą dieną nesusitvarkys, tai visus metus bus netvarka namuose.

velykos muziejuje puokstesKai namai jau būdavo švarūs, močiutės savo anūkus imdavo už rankos ir prie prosenelių kapų nusivesdavo. Dar ir pagudraudavo seneliai: iš ryto padėdavo kiaušinius ant kapo ir atėję sakydavo mažiesiems, kad tai protėviai jiems margučių atnešė. Kitais metais specialiai kiaušinių ant kapo jau nebepadėdavo, o atžalos stebėdavosi, kodėl šį kartą proseneliai juos pamiršo.

O senoliai tuoj į vaikų sąžinę įlįsdavo: „Gal šįmet blogas buvai?“. Pasak etnologės, taip vaikai išmokdavo analizuoti save, atsiprašyti už išdaigas.

Penktadienį – gerų darbų maratonas

Ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį tyli bažnyčių varpai, kaimą gaubia visiška tyla prieš atgimimą, prisikėlimą. Todėl penktadienį žmogus pradeda ruoštis ir savo atgimimui, darydamas gerus darbus ir jų neskaičiuodamas.
Šeštadienio rytą stipriausi šeimos vyrai šokdavo ant arklių ir jodavo į bažnyčią, nes ten laužuose buvo deginami supuvę kryžiai, šventinama ugnis, vanduo.

Grįžus iš bažnyčios, su šventa ugnimi vyrai tuoj kurdavo krosnį, o šventu vandeniu apšlakstydavo visus trobos kampus. Pašventintuose namuose užvirdavo darbymetis – gaspadinės minkydavo tešlą, kepdavo pyragus, virdavo mėsą.

„Įsivaizduokite, kaip būdavo sunku visai šeimai – namai kvepia maistu, o jau nuo trečiadienio nieko nevalgai, ir dabar tik kvapu sotus būni!“, – juokiasi etnologė.

Kuomet valgiai jau būdavo paruošti, šeima susėsdavo prie stalo dažyti kiaušinių. Visiems būdavo leista marginti, teplioti augalinius dažus, vašką.

Kiekvienas žinodavo, kam dovanos savo margutį, todėl puošdavo jį iš visos širdies. Margučiai turėdavo ir kitą paskirtį – tai būdavo kaip meilės laiškai tarp jaunimo. Savo simpatiją turintis, tačiau visoms kaimo moteriškėms dar pasirodyti su ja ar viešoje vietoje kalbėtis, tartis, kur susitikti, nedrįstantis jaunuolis vašku ant kiaušinio išraitydavo pasimatymo vietą ir laiką. Velykų rytą šis margutis po mišių atsidurdavo išrinktosios rankose.

Sotesnių žmonių maldos – nuoširdesnės

Velykų išvakarėse tėvai, turintys mažų vaikų, kieme sukraudavo lizdus, į kuriuos įdėdavo margučių ir, jeigu turėdavo, saldainių. „Tai lauktuvės nuo Velykų zuikio“, – sakydavo tėvai tik prabudusiems ir į kiemą išbėgusiems mažyliams.

4 valandą ryto tėvai dar semdavo vandenį iš tekančio upelio ar jūros, nusiprausdavo juo.

Tuomet Mažosios Lietuvos šeimynos susėsdavo prie balta staltiese dengto stalo, melsdavosi ir giedodavo. Pakeitę staltiesę, papusryčiaudavo ir iškeliaudavo į bažnyčią.

Didžiojoje Lietuvoje Velykų rytas būdavo kitoks: čia lietuviai keldavosi labai anksti ir stengdavosi prisikrauti kuo daugiau maisto, margučių, kuriuos vėliau pašventindavo bažnyčioje. Tik grįžę iš bažnyčios jie sėsdavo prie stalo.

„Aišku, anksti ryte ramiai papusryčiavusių lietuvininkų maldos bažnyčioje būdavo nuoširdesnės nei visą pasninką iškentusių ir valgyti trokštančių žmonių“, – juokavo V.Jankūnaitė.velykos muziejuje kaciukpauksciai

Kaip per Kūčias šeima, susėdusi prie vieno stalo, dalijasi kalėdaičiu, taip per Velykas pasidalija visi vieną kiaušinį.
Vėliau jau prasidėdavo margučių daužymas – pirmąją Velykų dieną visi dauždavosi smailiuoju kiaušinio galu, antrąją – bukuoju, o kitomis dienomis – jau kaip norėdavo.

Sotūs ir laimingi vaikai lėkdavo į kiemą ridenti kiaušinių. Pasak etnologės, reta šeima tuomet turėdavo vištų, todėl ir kiaušinių daug nebūdavo. Jeigu kiekvienam vaikui tėvai galėdavo skirti po 2-3 kiaušinius, tai jau būdavo daug.

Todėl mažieji vertindavo margučius, žaisdami stengdavosi jų kuo daugiau išlošti ir liūdėdavo, jei kuris pralošdavo savo kiaušinį.

Šilutės muziejų puošia velykinės puokštės

„Jeigu namuose šventė, tai reikia pasipuošti!“, – įsitikinusi V.Jankūnaitė. Todėl į edukacinę pamoką susirinkusius šilutiškius ji mokė, kaip pagal trafaretą pasidaryti karpinių, kuriais lietuvininkai mėgdavo puošti langus, lentynas.

Iš spalvoto popieriaus juostelių mažieji mokėsi gaminti paukščiukus. Lizde tupinčius ar žalią beržo šaką puošiančius pūkuotus paukščiukus nesunku padaryti iš paprasčiausių priemonių: alaus dangtelių, nuskintų žilvičio „kačiukų“, siūlų ir popieriaus skiautės. Viską tereikia sutvirtinti klijais ir kokia nors medžiaga ar popieriumi apdengti kamštelį.

Gaminančiųjų nosis kuteno tijos (arbatos) ir gardaus pyrago kvapas.

Ši edukacinė pamoka, kaip sakė muziejininkė Indrė Skablauskaitė, yra pirmas pernai šeštadieninę lietuvininkų kalbos mokyklėlę lankiusių šilutiškių susitikimas. Kadangi Šilutės muziejus laimėjo šį tęstinį projektą, kurį finansavo Kultūros taryba, kitas toks susitikimas bus po poros savaičių – per Atvelykį. Tuomet bus laukiami ir nauji, ir seni mokyklėlės nariai.

Iki pat Atvelykio Šilutės muziejuje tvyros Velykų nuotaika: čia kraštiečiai sunešė savo darytas velykines puokštes. Jų šiuo metu parodoje yra 16.

Kiekvienas puokštės savininkas stengėsi parodyti, kaip jis įsivaizduoja pavasarį: taip įvairiomis spalvomis puokštėse nušvito gėlės, nutūpė iš šiaudų pagamintos vištos, geltonuoja iš kiaušinių kevalų išlindę netikri viščiukai.