Unikalūs kelių šimtmečių senumo senųjų mūsų krašto gyventojų – lietuvininkų daiktai (baldai, drabužiai, namų apyvokos reikmenys) jau rado savo nuolatinę vietą Šilutės Hugo Šojaus muziejuje – prieš savaitę čia atidaryta nuolatinė etnografinė ekspozicija.
Kai kurie daiktai, kuriuos daug metų kaupė čia gyvenęs dvarininkas H.Šojus, labai domėjęsis savo krašto istorija ir tradicijomis, skaičiuoja nebe pirmą savo gyvenimo šimtmetį. Nuo šiol į savąjį laikmetį jie sugrąžins visus, kas užsuks pamatyti ekspoziciją.
O atidarymo metu ją pamatyti panoro ne tik šilutiškiai, bet ir iš Klaipėdos bei Palangos muziejų atvykę mūsų muziejininkų kolegos.
H.Šojaus kolekciją matė daug garsių žmonių
Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė pasakojo, jog galimybė atidaryti nuolatinę etnografinę ekspoziciją atsirado todėl, kad pernai ji parengė ekspozicijos įrangos įsigijimo projektą Kultūros tarybai ir gavo 10 tūkst. eurų finansavimą. Dar 2500 eurų pridėjo Šilutės rajono savivaldybė.
Etnografė pasakoja, jog H.Šojus buvo pirmasis, savo namuose įrengęs privatų Klaipėdos krašto muziejų, kuriame buvo daug kolekcijų. Bet jo etnografinė kolekcija ilgą laiką buvo pati gausiausia ir vertingiausia. Pavyzdžiui, joje buvo senųjų krašto gyventojų drabužių, kurie jau tuomet – prieš 100 metų – buvo 300 metų senumo.
Pamatyti kolekciją pas H.Šojų atvažiuodavo daug garsių to meto žmonių: J.Basanavičius, A.Smetona, K.Grinius ir kiti. Pasak I.Skablauskaitės, H.Šojus savo kolekcijos nelaikė užrakinęs, ją pamatė ne tik tie, kas atvykdavo į Šilutę (tuometę Šilokarčemą) – ilgainiui ji tapo garsi net visoje Europoje, eksponatai buvo demonstruoti parodoje Berlyne. Stebėtis dėl to nereikia, mat XIX a. pabaigoje dėl romantizmo ir istorizmo įtakos domėjimasis etniniais dalykais ypač augo, kūrėsi kraštotyros draugijos.
Matė ir dingusių daiktų albumą
Matydamas, kaip greit rankų darbo gaminius keičia gaminti fabrikuose, H.Šojus labai vertino užmarštin nueinančių papročių ir buities svarbą. Ekspozicijos atidarymo metu tai iliustravo muziejaus direktorė Roza Šikšnienė, perskaičiusi vieną jo dukrai rašytų laiškų. „Ar tu iš viso supranti jų vertę? Aš galėčiau tau atiduoti kelias naujas gėlėtas staltieses“, – rašė dvarininkas.
Etnografės I.Skablauskaitės žodžiais tariant, laimė, kad dvarininkas nesulaukė to laiko, kuomet baigiantis Antrajam pasauliniam karui jo dvare apsistojo Raudonosios armijos daliniai. Laimė, jis nematė, kaip kareiviai iš gražiųjų jo rinktų ir taip saugotų staltiesių ir skarų darė autus ir vyniojo ant kojų… Tuomet ir vėliau žuvo didelė dalis jo kolekcijos – dingo arba buvo panaudota „karo reikmėms“.
Austrijos Insbruko muziejuje saugomas 1941 metais (jau po H.Šojaus mirties) Šilutėje apsilankiusios dailininkės E.V.Korff piešinių albumas. Dailininkė daug dirbo liaudies rūbų nešiojimo tradicijos atgaivinimo Vokietijoje programoje. Jos albume – gyva mūsų krašto praeitis.
Dirbdama Šilutėje E.V.Korff perpiešė visą H.Šojaus tekstilės kolekciją (delmonus, liemenes, prijuostes, kepuraites, palaidines, kojines, sijonus ir kt.), užfiksuodama tikslius jų matmenis, ornamentus, aprašė audinius.
Šilutės muziejaus direktorė R.Šikšnienė ir I.Skablauskaitė Insbruko muziejuje lankėsi 2012 metais, kur turėjo galimybę tyrinėti šį albumą ir nusikopijuoti H.Šojaus kolekcijos eksponatų piešinius.
Surinkta daugiau kaip 80 eksponatų
Šiandien muziejininkai džiaugiasi, kad jiems pavyko surinkti ir išsaugoti iš H.Šojaus kolekcijos daugiau nei 80 
unikalių lietuvininkų daiktų, kurie dabar atidarytoje nuolatinėje ekspozicijoje suskirstyti į 5 grupes.
Visi išsaugoti baldai mena XVIII amžių. Jie stovėjo tuomečio pasiturinčio lietuvininko valstiečio stuboje (taip buvo vadinama troba). Baldai pagaminti taip, kad, anot I.Skablauskaitės, galėtų tarnauti ir dar ne vieną šimtmetį. Ekspozicijos centre stovi stalas, ant sienos puikuojasi kiekvienoje troboje kabėjusios rankšluostinės, marškinyčiomis vadintos.
Galima pamatyti ir kelių tipų kėdes, įmantriais raštais išmargintą skrynią, indaują, kurią vadino raguoline, Rusnėje pagamintą laikrodinę, įvairius sietynus, daug tuomečių namų apyvokos daiktų ir net lietuvininkų namo maketą. Tokie du namai pagal paties H.Šojaus brėžinius ir jo užsakymu buvo pastatyti Tilžėje.
Čia galima pamatyti ir 1753 metais pagamintą suoliuką, ir to laikmečio unikalias moterų ir merginų galvos puošmenas, nuotakos vainiką, gėlėmis ištapytą rūbų spintą, kuri H.Šojaus laikais stovėjo pilnutėlė prikrauta senoviškų vyriškų ir moteriškų drabužių.
Tikrai ne kiekvienas šiandienos lietuvis yra matęs, pavyzdžiui, skambalą, kurį anuomet rišdavo karvėms po kaklu, 1871 metais pagamintas kankles, įmantrią tų laikų spyną, lygintuvą ar kitus darbo ir buities įrankius.
Tik menka dalis išliko iš ypač gausios H.Šojaus surinktų juostų kolekcijos, kurioje buvo net apie 3000 eksponatų. O tos šimtaraštės, kurios išliko, žavi ne tik tuo, kad yra labai plonytės, bet ir tuo, jog visose yra išaustas koks nors tekstas.
Didžiausiu kolekcijos turtu I.Skablauskaitė vadina perdrobules, kuriose sugulę įmantriausi šio krašto ornamentai. Tokių perdrobulių Šilutės muziejus turi keturias, tuo tarpu visoje Lietuvoje jų bėra išlikę vos septynios.
Yra ir kompiuterinis terminalas
Visą šį turtą sutalpinti viename rūmų kambaryje ir kiekvienam eksponatui surasti tinkamiausią vietą Šilutės muziejininkams padėjo Klaipėdos dizaino centro direktorius Alvydas Klimas. Jis taip pat atvyko į ekspozicijos atidarymą.
Pamatyti eksponatus galima ir kompiuteriniame terminale, kuris taip pat įsigytas už projekto lėšas. 500 egzempliorių tiražu buvo išleistas ir ekspozicijos katalogas, kuriame galima rasti kiekvieno daikto nuotrauką, aprašymus ir paaiškinimus.
Visa Šilutės muziejuje saugoma H.Šojaus etnografinė kolekcija pristatoma pirmą kartą, todėl muziejininkai tikisi sulaukti didelio etnografų, kraštotyrininkų ir šiaip savo krašto istorijai neabejingų šilutiškių susidomėjimo.