Senųjų kapinaičių tyrinėjimai atskleidžia palaidotų žmonių istorijas

Miskogaliai 2011 09 04 foto10 dalyviaiPaskutinioji spalio savaitė senovės lietuviams buvo vėlių svečiavimosi metas. Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas – vėlyvas ruduo. Ne veltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai vadino Vėliniu ir Vėlių mėnesiais.

Laukdami Visų šventųjų dienos ir Vėlinių, pristatome Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkų atliktus mūsų krašto senųjų kapinaičių tyrinėjimus.

Kapinės gyvos, kol jos tvarkomos

Tyrinėdami senąsias Klaipėdos krašto kapinaites humanitarinių, gamtos, technologijos, socialinių sričių mokslininkai aptinka daugybę istorinių vertybių. Skaitmeniniame archyve fiksuojama viskas, kas dar išlikę: senieji antkapiniai paminklai, mediniai arba lieto metalo kryžiai, paminklų technologinės ypatybės, puošybos elementai, įrašuose esančių raidžių dydžiai, šrifto tipas, augalų rūšys. Kalbininkų prakalbintos epitafijos atskleidžia ištisas palaidotų žmonių ir giminių istorijas.

Konfesinio paveldo tyrimų rezultatai sugulė į XXV Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslinio periodinio leidinio „Acta historica universitatis Klaipedensis“ tomą „Klaipėdos krašto konfesinis paveldas: tarpdisciplininiai senųjų kapinių tyrimai“.

Mokslininkai teigia, kad senosios kapinaitės gali būti arba mirusios, arba gyvos, o gyvena jos tol, kol yra nepamirštamos ir tvarkomos. Jie džiaugiasi, kad yra neabejingų žmonių, kurie padėdami kapinaitėms išlikti nušienauja žolę, išrauna piktžoles, surenka šiukšles.

Projektas išjudina bendruomenes

Senosios Klaipėdos krašto kapinės įvairesniais aspektais imtos tyrinėti tik Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu, nors pavienių entuziastų, krašotyrininkų, studentų domėjimasis šiomis kapinėmis fiksuotas ir sovietmečiu. Nuo 2006 m. Klaipėdos krašto konfesinio paveldo tyrimus vykdo ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos mokslininkai.

Doc.dr. Arūnas Baublys pasakojo, kad atvykę į kapines mokslininkai užfiksuoja tikslias geografines koordinates, braižo schemas, nustato kapų išsidėstymą. Pagal specifinę klasifikaciją sužymimi antkapiai, jų formos, kryžiai, pirmoji ir paskutinioji laidojimo data, paminklų epitafijose aptinkamas šrifto tipas, didžiųjų bei mažųjų raidžių dydis, kiti dalykai.

Pasak jo, kapinės leidžia pažvelgti į gyventojų tautinę bei kultūrinę sudėtį, susipažinti su čia gyvenusiais žmonėmis. Tyrimai leidžia pakoreguoti ir vietines istorijas, kurios kartais klaidingai užrašomos dėl šaltinių stokos arba išblaškytų archyvų.
Pavyzdžiui, buvo rašyta, kad Užliekniuose pirmoji mokykla atsirado XIX a. pab., tačiau pirmieji mokytojai palaidoti jau XIX a. pr. ir XVIII a. pab.

Pasak A.Baublio, šis projektas išjudina vietos bendruomenes, žmonės ateina į talką. Iš krūmynų išvaduotos, sutvarkytos kapinės tampa labiau apsaugotos, nes iš atviros vietovės sunkiau ką nors išnešti.

Niekas neturi būti palaidotas kaip gyvulys

Šilutiškiams pažįstamas istorikas Darius Barasa tyrinėjo laidotuvių tradicijų papročius ir mirties kultūros aspektus nuo XVI a. iki vėlesnių laikų. Protestantiškosios laidojimo tradicijų užuomazgos aptinkamos pirmuosiuose ordino laiko teisiniuose dokumentuose. Tuomet buvo keliami gana paprasti reikalavimai – kad žmonės nesidegintų, kartu nesilaidotų su vaikais.

XVI a. bažnytiniuose nuostatuose jau išreikštas požiūris į mirtį: mirtis – tai ne pabaiga. Žmogaus kapas lygintas su miegamuoju – vieta, kur laikinai užmiegama. Todėl atsirado poreikis rūpintis kapinių tvarka.

Senuosiuose potvarkiuose aptinkamas pasakymas: „Niekas neturi būti palaidotas kaip gyvulys“. Laidotuvėse privalėdavo dalyvauti artimieji, giedotojai, o prie kapo duobės pamokslą pasakydavo kunigas.

Tačiau, anot D.Barasos, įvairių reikalavimų dažnai nebuvo paisoma, todėl vėliau pasipylė apribojimai. Valdžia draudė  lėbauti laidotuvių metu,  kovojo dėl kapinių teritorijos aptvėrimo, nes ten dažnai ganydavosi gyvuliai, žmonės džiaudavo skalbinius.

Rūpintasi vietine pramone
Mantvydai II 2011 07 19 foto6 dalyviai
Tyrinėdami XVIII a. dokumentus, istorikai pastebi valdžios suirūpinimą, kad žmonės per laidotuves neišlaidautų. Griežtai buvo nustatyta, kiek galima skirti pinigų laidotuvėms, apribotas girtuokliavimas. Paprastam valstiečiui šermenims leista pasidaryti tik pusę statinės alaus, o turtingesniam – visą statinę.

Susirūpinta ir dėl gedulo laiko, nes ilgai gedėdami žmonės nepirkdavo spalvotų daiktų, rengdavosi bei kambarius puošdavo juodai. Siekiant palaikyti vietinę pramonę, Statute buvo numatyta, kad gedulas gali tęstis nuo 3 mėnesių iki 1 metų.

Tėvams savo vaiko, jeigu jam buvo daugiau nei 10 m., buvo galima gedėti apie 3 mėn., jei vaikui buvo mažiau nei 10 m., tai gedėti išvis neprivaloma. Našlė savo vyro galėjo gedėti iki metų, o vyras savo mirusios žmonos – iki pusės metų.

Proteguojant vietinę pramonę buvo išleistas potvarkis, draudžiantis velionį aprengti ir karstą išpuošti šilkiniais arba medvilniniais audiniais, kurie būdavo atvežami iš užsienio.

Nuo XIX a. kapinėse bandyti auginti šilkmedžiai – medžiai, kurie veda valgomuosius vaisius. Šie augalai pirmiausia pradėti auginti Mažojoje Lietuvoje, o Didžiąją Lietuvą pasiekė daug vėliau.

Šaltiniuose rašoma, jog gyvuliai vaikšto po kapines ir niokoja šiuos medžius. D.Barasa pasakojo, kad siekiant apsaugoti šilkmedžius, papildomai išleista daugiau nurodymų. Įdomu, kad akcentuojama ne kapų, o medžių apsauga.

Prakalbina senuosius įrašus

Kalbininkė Asta Balčiūnienė, tyrinėjanti lietuviškus antkapinių paminklų įrašus, pasakojo, kad išlikę vardai, pavardės ir gimimo bei mirimo datos pasakoja ištisas šeimų ir žmonių istorijas. Tai yra įdomus gyvenviečių, parapijų istorijos rodiklis, nes skirtingose vietovėse galima rasti tas pačias pavardes ir atsekti giminystės ryšius.

Tyrinėjant įrašus, tampa aišku, kuo tie žmonės arba jų giminės, šeimos nariai tikėjo, kokios buvo jų vertybės.

Kalbininkei buvo svarbus ne tik turinys, bet ir gramatika. Lietuviškiems antkapinių paminklų įrašams akivaizdi vokiečių kalbos įtaka. Šiuose kraštuose iki XX a. vid. buvo naudojami arabiški skaitmenys ir vokiški mėnesių pavadinimų sutrumpinimai.

Didžiojoje Lietuvoje viskas buvo rašoma tik lietuviškai.

Vokiečių kalbos įtaka ypač ryški moteriškuose asmenvardžiuose, kur pavardė vartojama vyriškosios giminės forma. Mergautinės pavardės dažnai buvo rašomos be galūnės.

Augalai ilgai žymės kapinių vietą

„Kai įsikuriame sodybą, pirmiausia pasistatome namą, o vėliau jau puošiame aplinką. Tas pats daroma ir kapinėse. Kapinių tvarkymas yra mūsų paveldas, mūsų kultūros dalis“, – teigia botanikė Rita Nekrošienė, kapines tyrinėjusi iš gamtinės pozicijos.

Atlikusi tyrimus 40-yje Saugų seniūnijos kapinių, botanikė užfiksavo 59 dekoratyvių augalų rūšis ir antra tiek vietinės floros augalų. Pagal bendrą želdynų priežiūros lygį ji konstatavo, kad 10 proc. kapinių yra visiškai sunykusios, 25 proc. labai apleistos, nykstančios.

R.Nekrošienė džiaugėsi, kad didžioji dalis kapinių bent iš dalies prižiūrima. Anot jos, nereikia galvoti, kad kapinės turi būti tvarkomos kaip sodybos. Pagrindiniai kapinių išlikimui reikalingi darbai – nušienauti žolę, nuo kapaviečių nuravėti piktžoles, nugenėti medžių šakas.

„Galbūt kapinės sunyks, o augalai dar ne vieną šimtmetį žymės jų buvusią vietą“, – sako botanikė.
Didžioji dalis senųjų kapinių įkurta miškingose vietose. Jeigu vaikščiodami miške aptiksite dilgėlių, žinokite, kad čia greičiausiai buvo vykdoma žmogaus veikla, nes įprastai šis augalas miške neauga. Taip pat yra ir su kitais augalais, kurie patys pasidaugina ir dar ilgai išlieka toje vietovėje, kur buvo pasodinti.

Populiariausi augalai – melsvės, tujos, alyvos

Dažniausiai kapinėse pasitaikantys sumedėję augalai yra vasarinės tujos ir paprastosios alyvos, žoliniai – melsvės ir paprastieji sinavadai. Tai augalai kurie plinta lengvai, nereiklauja priežiūros, atsparūs aplinkos poveikiui.

Aptinkama ir retesnių rūšių augalų. „Kapų beveik nematyti, o lelijos kaip šviesos spindulėlis žiba nešienautoje žolėje“, – stebisi R.Nekrošienė.

Kapinėse užfiksuotos ir kelios įspūdingų matmenų eglės. Tikėtina, kad kapinėse tokie medžiai gali išlikti dar ilgai.
Pasak botanikės, dažniausiai apleistose kapinėse įsivyrauja viena ar kelios augalų rūšys. Gamtiniu požiūriu tokios kapinės mažai vertingos, nes maža vietinės floros augalų įvairovė, visą teritoriją dengia vienos rūšies krūmai ir žolės.

Nereikėtų labai žavėtis alyvomis, nes tai agresyviai plintantys krūmai, kai kur jos užgrobia ištisus kapinių teritorijos plotus, nepalikdamos vietos kitiems augalams.

Rusnės kapinės

Tvarkant Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kleboniją, buvo rastas didžiulis pluoštas senų bylų. Kunigo Remigijaus Šemeklio dėka į D.Barasos rankas pakliuvo 200 psl. byla, kurioje nagrinėjama perpildytų kapinių Rusnėje problema 1800-1869 metų laikotarpiu.

Istorikas pasakojo, kad apie 1800 m. Rusnės kapinėse, bažnyčios šventoriuje, buvo laidojami Rusnės, Pakalnės, Uostadvario, Šyšos, Vorusnės ir kitų gyvenviečių žmonės. Kapinių ilgis buvo 60 m, plotis – 30 m. Per metus buvo palaidojama apie 100 mirusiųjų.

Kapinės tuo metu buvo labai perpildytos. Žmonės skundėsi valdžiai, kad norint palaidoti velionį tenka iškasti prieš porą metų palaidotą žmogų. Net buvo rašoma, kad iškasamos 3-6 anksčiau palaidotos galvos dar su plaukais ir galvos apdangalais.

Pasipiktinę parapijiečiai valdžios klausė: „Ar kiekvienas pavaldinys, kuris ištikimai savo pareigas vykdęs, nenusipelnė garbingos vieos, kur jo kūnas netrikdomas galėtų ilsėtis?“

Ieškodama sprendimo, iš pradžių valdžia siūlė kiekvienai gyvenvietei įkurti savas kapines. Bendruomenės atsakė, kad tokios galimybės nėra, mat gyvenvietės yra tiek žemai, kad potvynio metu kapinės atsidurtų po vandeniu.

Vėliau buvo siūloma naujas kapines įkurti Ragininkų saloje, tačiau gyventojai atsakė, jog potvynio metu daugelį savaičių ši sala yra nepasiekiama. Valdžia bandė pateikti kompromisą: geruoju metų laiku mirusiuosius laidoti Ragininkų saloje, o per šaktarpį – senosiose Rusnės kapinėse.

Bandant praplėsti teritoriją, senosios Rusnės kapinės buvo paaukštintos keliomis pėdomis. Ūkininkai buvo pasiruošę iš savo pievų atvežti apie 200 vežimų smėlio. Tokiu būdu kapinės buvo praplėstos, tačiau praėjus keliolikai metų pasidarė vėl per ankštos. Norėta jas dar kartą paaukštinti per 10 pėdų, bet pasipriešino kunigas, nes paaukštinus kapines bažnyčia atsidurtų dauboje ir visas lietaus vanduo subėgtų į vidų. Galiausiai 1869 m. senosios kapinės buvo uždarytos.
  Projektas: „Kultūros uostas: Istorija.“