Martyno Jurkaus (21 m.) motina buvo įpratusi su sūnumi pasikalbėti kiekvieną vakarą. Ji ir toliau tai daro, tik jau trys mėnesiai – be jokio atsako. Išleidusi savo idealios sveikatos vienturtį sūnų į kariuomenę, mama jį parsivežė karste. Ji toliau jam perka mėgstamus sūrelius, ant Martynui skirto altorėlio namuose padeda patikusį saldainį, sako: „Čia mūsų Martyno maistas.“ Ir tik vaiko netekusi mama gali suprasti, koks skausmas pasitinka ryte, pamačius, kad jo niekas taip ir nepalietė. Ji džiaugiasi, galėdama pasigirti dvi dienas neverkusi. Prašo sūnelio atsiųsti ženklą, kad jam viskas gerai. „Ten.“ O tas „ten“ yra kažkur, kur matyti sugeba tik liūdnai į tolį žvelgiančios Ingridos Jurkuvienės akys.
„Jis sugrįš. Atitarnaus ir sugrįš“, – atsisako tikėti Martyno močiutė. Pasakoja, kad vaikinas, namie buvęs lepūnėliu, pats užsirašė savanoriu į kariuomenę ir tuo nustebino visą savo šeimą. „Mes didžiavomės. Bet ir jis švytėjo“, – šypsodamasi kalbėjo močiutė ir pasakojo, kaip lovos kloti nemėgęs anūkas grįžęs per atostogas namo ją pasiklojo jau ne bet kaip, o kaip tikras kareivis. Tądien ji dar nežinojo, kad savo lovą vaikinas klojo paskutinį sykį.
Skandalas nutilo per greitai
Pasak Ingridos Jurkuvienės, sūnaus mirties dieną kažkas paskambino jos vyrui ir paklausė, ar jie sutinka, kad visuomenei būtų teikiama informacija apie jų sūnaus diagnozę.
Vyras, tądien ne sykį prašytas duoti interviu apie sūnaus mirtį, į visus klausimus atsakinėdavo: „Ne, nenoriu, nieko nekalbėsiu.“ Taip daugelyje žiniasklaidos priemonių atsirado sakinys: „Mirusio šauktinio tėvai atsisako atskleisti mirties priežastį.“
Žinoma, kas gali kaltinti šoko būseną iki šiol išgyvenančius tėvus, kad šie tą pastebėjo per vėlai, visuomenei jau pradėjus platinti gandą, esą tėvai galimai gavo kyšį, kad nekalbėtų.
Tiesa yra kitokia – tėvai iki pat šios dienos nežino tikslios sūnaus diagnozės. Viskas, ką jiems paliko medikai, tai du ant lapelio pakeverzoti žodžiai: „Nepatikslintas sepsis.“ O visi pinigai, gauti po sūnaus mirties, 760 eurų, arba 20 bazinių socialinių išmokų dydžio parama, išleisti laidotuvių išlaidoms iš dalies padengti.
Tačiau nepaisydami tėvų kančios, Kauno prokuratūros atstovai neskuba ir diena po dienos verčia Ingridą ir Kęstutį gyventi tarsi užsikirtusioje videojuostoje.
Pasiteisinimų būta įvairių: iki rugsėjo yra atostogos, arba bylą tyrusi tyrėja išeina į pensiją, ir bylą turi perimti kitas tyrėjas. Neskuba ir mįslingasis pasėlis, auginamas jau tris mėnesius. Žinoma, paklausti, kaip sektųsi tirti bylą, jei tai būtų jų vaikas, bylą tiriantys asmenys pasitelkia Lietuvoje jau tradicija tapusį sakinį: „Mes dirbame savo darbą.“