Pagal pokario metų sovietų įstatymus, į tolimosios Rusijos platybes buvo tremiami ne tik stambūs, daug žemės turėję ūkininkai ar vadinamieji „banditai“ (partizanai). Už tūkstančių kilometrų, į Sibirą, palikę viską, ką buvo užgyvenę, prievarta iškeliavo ir tie, kurių giminės buvo, pavyzdžiui, partizanų ryšininkai.
Taip 1949-ųjų kovo pabaigoje nutiko ir tuomet, paauglystėje, dar Rietave gyvenusio, o dabar jau daug metų šilutiškio Antano MITKAUS šeimai – tėvams, močiutei ir keturiems vaikams. Užteko to, kad du tėvo broliai buvo partizanų ryšininkai, kartais dalyvaudavo kovinėse operacijose ir buvo nuteisti kalėti po 25 metus.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas, ilgametis choro „Pamario aidas“ dainininkas A.Mitkus savo tų dienų prisiminimais pasidalijo ir su „Šilutės naujienų“ skaitytojais.
Vienas kambarys – septyniems žmonėms
„Mano tėvai neturėjo nei žemės, nei namo, tai buvo šeima, gyvenanti iš tėvo uždarbio, nuomojosi butą ir gana vargingai vertėsi, nes augino 4 vaikus.
Gyvenome Rietave, tėvas dirbo lentpjūvėje mechaniku. Jis buvo auksinių rankų meistras, todėl po darbo imdavosi staliaus darbų, tuo prisidurdamas pragyvenimui. Mama buvo namų šeimininkė, augino vaikus.
Mūsų šeimą suėmė 1949 m. kovo 27 d. Vežant į Plungę, dvi paras buvome laikomi viename kaime ir laukėme, kol bus suformuotas ešelonas.
Į Abakano (Krasnojarsko kraštas) stotį atvykome balandžio 16 d., kur mūsų jau laukė sunkvežimiai. Į juos sukrovę mantą išvykome į Chakasijos avių tarybinį ūkį. Išlaipino mus prie kultūros namų. Kartu buvo Stankų, Laučių, Norvaišų ir kitos šeimos, taip pat daug viengungių vyrų ir netekėjusių moterų.
Kiek pamenu, buvo šeštadienis, o sekmadienį buvo Velykos. Pirmadienį pradėjo skirstyti, kas ir kur gyvensime. Apsidžiaugėme, kad mūsų šeima buvo palikta centre. Gavome vieną didelį kambarį, nes, be mūsų 6 asmenų šeimos, dar buvo tėvo mama, kurią mes šaukdavome „babunėle“.
Chakasijos tarybinis ūkis turėjo 180 tūkst. ha žemės. Ūkį sudarė 3 fermos ir 16 padalinių (chutorų), kur buvo auginama apie 200 tūkst. avių. Be to, ūkis turėjo anglies kasyklą (anglį kasdavo tik savo reikmėms) ir gyvenvietę taigoje, kurioje buvo kertamas miškas, ten pat pjovė ir medienos gaminius, kuriuos naudojo remontui ar statybai. Po visas šias platybes ir buvo išmėtytos lietuvių šeimos.
Kursuose sužinojo, kas yra badas
Pirmą vasarą aš, šešiolikmetis, su tėvu dirbau statybose – statėme vištidę. Darbas man patiko ir maniau, kad liksiu statybininku. Bet rudenį gavau nurodymą vykti į traktorininkų kursus. Supratau, kad būsiu atskirtas nuo šeimos ir bandžiau tam priešintis, tačiau nesėkmingai.
Mus – 18 lietuvių vaikinų nuo 15 iki 20 metų – išvežė į Borodino tarybinį ūkį, esantį už 27 km. Apgyvendino trijuose bendrabučio kambariuose, po vieną kambarį – lietuviams, estams ir rusams. Ten pajutau, ką reiškia badas.
Maitino mus bendrabučio valgykloje, tačiau maistas buvo labai blogas, o ir jo trūkdavo. Nebežinodami, ko griebtis, mes, lietuviai, nusprendėme slapčia eiti naktimis į namus ir iš ten atsinešti maisto. Oficialiai niekas niekur negalėjo išeiti, nors ir prašėme komendanto.
Kaimelis Borodino, kuriame buvo traktorininkų mokykla, buvo įsikūręs lomoje, apsuptas medžiais apaugusių kalnų. Tik iš tos pusės, kurioje buvo „mūsų“ ūkis, buvo visiškai plikas kalnas ir puikiai matėsi, kas į kaimą ateina ar išeina.
Taigi neturėdami kitos išeities, eidavome namo šeštadienio vakarais, jau sutemus, spiginant 30-38 laipsnių šalčiui, be kelio, be takelio, tiesiai per pusnis, apšalusiais veidais, rankomis, kojomis. Namus pasiekdavome vidurnaktį. Sekmadienį praleidę namuose, sukrovę į kuprines maisto tiek, kiek panešdavome, nes jo duodavo ir kitų vaikinų mamos, pavakaryje išeidavome atgal.
17-metis vilko rąstus traktoriumi
Baigęs traktorininkų kursus, tą vasarą su traktoriumi dirbau ūkyje įvairius darbus: ariau, sėjau, šienavau, nuėmiau derlių. Man tada sukako 17 metų.
Rudenį atėjo nurodymas skubiai grįžti į ūkio centrą, suremontuoti traktorių ir važiuoti į taigą vilkti rąstus nuo kalnų iki lentpjūvės.
Man paaiškino, kad turėsiu išbandyti galimybę taigos kalnuose, tarp kelmų, vilkti rąstus tam nepritaikytu traktoriumi. Iki tol rąstai iš kalnų buvo velkami jaučiais.
Nuo ūkio centro iki taigos buvo 45 km kelio. Išvažiavau ryte, traktoriaus greitis – 8 km/val. Šiek tiek paklaidžiojęs, nes važiavau pirmą kartą, o nuorodų keliuose taip pat nebuvo, atvykau dar nesutemus. Susiradau brigadininką ir paklausęs, kur gyvensiu, sužinojau, kad čia yra ukrainiečių, kalmukų, rusų ir dvi lietuvių šeimos – Laučiai ir Stankai. Aš galiu rinktis, pas kuriuos noriu gyventi, nes šiuo metu laisvų kambarių nėra, tik pavasarį planuojama pastatyti dar vieną baraką, kur aš gausiu atskirą kambarį.
Žinoma, pasirinkau lietuvių šeimą ir buvau apgyvendintas pas Laučius. Tai buvo nuostabūs žmonės. Patys vos praeidami tarp lovų, jie surado vietos ir mano gultui. Nors varganai turėdami, jie viskuo dalijosi su manim, kaip su šeimos nariu, maitino mane. Puikiai sutardavom ir laisvalaikius leisdavau su Stankų šeima: Irena – visada linksma, šmaikšti, nenusimenanti, Petras – stiprus ir vikrus vyras. Vietiniai sakydavo, kol nebuvo Stankaus, lentos išeidavo kreivos šleivos. Pradėjęs dirbti su „špalarezka“ (taip vadinosi įrenginys lentoms iš rąstų pjauti), jis ją sutvarkė ir taip gerai paruošdavo pjūklą, kad atrodydavo, jog pjūklas pjauna ne kietą maumedį, o sviestą.
Keldavosi prieš penkias
Vasarą į darbą mus veždavo jaučiais kinkomu vežimu. Žiemą padarydavo prie traktoriaus prikabinamas roges ir tada jau aš vežiojau darbininkus. Keldavausi anksti, prieš penkias, ir užkurdavau laužą po traktoriumi. Virš laužo dar pakabindavau katilą su sniegu, nes reikėjo ir traktorių pašildyti, ir vandens prisitirpinti. 8 valandą susirinkdavo darbininkai ir mes išvažiuodavome.
Tie metai buvo sunkiausi: trūko maisto, miego, buvau toli nuo savųjų. Pamenu, kartą vaikščiodami po taigą, aš, Laučys ir Stankus pamatėme varnų koloniją. Senų varnų, aišku, nepagausi, bet prisigaudėme jauniklių. Grįžus, šeimininkės labai gardžiai jas iškepė.
Taigoje pradirbau apie 5 metus. Kai nebepataisomai sukriošo mano traktorius, atsiuntė naują traktorininką su traktoriumi, o mane grąžino į centrą. Ten ir gyvenau jau su savo šeima iki tol, kol buvome paleisti. Dirbau elektros stotyje.
1957 m. pavasarį grįžome į Lietuvą.“
Susitiko su ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviais
Dar Sibire savarankiškai išstudijavęs automobilio sandaros teoriją, išmokęs kelių eismo taisykles, A.Mitkus gavo ir vairuotojo pažymėjimą. Grįžęs į Lietuvą, jau būdamas 24-erių, dirbo vairuotoju, neakivaizdžiai mokėsi baldų gamybos mechaniko specialybės Kauno technologijos technikume.
1964 m. atėjęs dirbti į „Šilutės baldų“ įmonę liko čia iki pensijos. Dirbo šaltkalviu, mechaniku, vyriausiuoju konstruktoriumi, o galiausiai – vyriausiuoju inžinieriumi.
Išėjęs į pensiją, A.Mitkus pasinėrė į politiką. Nuo Tautininkų sąjungos buvo išrinktas į Šilutės rajono tarybą, kurį laiką vadovavo LPKTS Šilutės skyriui. Šiuo metu skyriaus veikloje aktyviai dalyvauja apie 230 narių, o iš viso mūsų rajone gyvena apie 800 politinių kalinių ir tremtinių. Sąjungos veikloje dalyvauja ir nemažai jaunimo.
Kitų metų kovo 1-ąją 80-metį švęsiantis mūsų pašnekovas visada aktyviai dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių veikloje, nuo 1992-ųjų jis dainuoja politinių kalinių ir tremtinių chore „Pamario aidas“, su šiuo choru jau aplankė daug Lietuvos miestų.
Šiemet liepą šilutiškis susitiko su Lietuvos jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras 2012“ nariais. Jaunimas, kurio grupėje šilutiškių, deja, nebuvo, A.Mitkų aplankė prieš pat išvykimą į Sibirą. Šiemet jie važiavo būtent į Chakasijos respubliką, kur ir buvo ištremtas šilutiškis. Kitas šilutiškis, Bronius Burzdžius, tuomet prašė jaunuolių surasti tenykštėje žemėje palaidotų dviejų jo vaikų, mirusių dar kūdikystėje, kapelius.
Rugpjūčio 4 dieną, jau grįžę iš kelių savaičių kelionės, misijos dalyviai vėl susisiekė su A.Mitkumi ir papasakojo savo įspūdžius. Deja, kūdikių kapų rasti jaunimui nepavyko – jie jau sunykę. Artimiausiu laiku misijos dalyviai ruošiasi vėl aplankyti šilutiškį tremtinį.
Prisiminimai – ir parodos fotografijose
Ketvirtadienį Šilutės muziejus surengė popietę Europos dienai stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio dienai paminėti. Renginio metu atidaryta tremtinio kunigo Jono Augustausko fotografijos darbų paroda.
Su nuotraukose užfiksuotais tų dienų prisiminimais šilutiškiai gali susipažinti iki rugpjūčio 30 dienos.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.