Tokias dabartines laidotuvių tendencijas pastebi „Šilutės komunalininko“ Laidojimo biuro vedėja Kazimiera Urbonienė. Jau 28 metus šį darbą dirbanti moteris ne tik išklauso skausmo ištiktus artimuosius, bet ir pataria, kaip velionį aprengti, kokiomis gėlėmis šarvojimo salę papuošti, kokį karstą pasirinkti, rūpinasi kitais dalykais.
Skaudžiausia, kai miršta vaikai
Kazimierai kasdien tenka matyti kartais po kelias laidotuves, išsiskyrimo skausmą, bet ji sako, kad su tuo per tiek metų susitaikė ir dabar į viską žiūri paprasčiau. „Visokių būna laidotuvių, skaudžiausios – kai miršta vaikai“, – sako Kazimiera.
Dauguma artimuosius laidoti turintys žmonės nežino nuo ko viską pradėti, tad Laidojimo biuro darbuotoja išklauso klientą, pasiūlo paslaugas ir abi pusės priima sprendimą. Dažnai nepažįstami žmonės Kazimierai išsipasakoja ir asmenines problemas, o ji visada išklauso.
Cintjoniškių gatvėje esančiame Laidojimo biure yra trys šarvojimo salės. Klientams siūloma ne tik salių nuoma, bet ir daugiau paslaugų – nuo velionio parvežimo, aprengimo, karsto parinkimo iki duobės iškasimo.
Kuklios laidotuvės gali kainuoti 1000 Eur, o prabangesnės – 1700 Eur. Pasak K. Urbonienės, dažniausiai šilutiškiai laidojimo paslaugoms išleidžia apie 1500 Eur.
Kartais per dieną tenka išlydėti ir du, tris velionius, o būna dienų, kai visos šarvojimo salės būna tuščios.
Lankytojų mažiau
Neretai laidotuvės tampa neplanuotu giminės susitikimu. Tačiau koronavirusas tradiciją į šermenis rinktis visiems velionį pažinojusiems žmonėms pakeitė. Kovo mėnesį, kai visoje Lietuvoje buvo karantinas, į laidotuves susirinkdavo tik patys artimiausi žmonės. Vėliau žmonės kiek atsipalaidavo, tačiau panaši tendencija išlieka. Visi laikosi atstumo, dėvi kaukes, salėse išstumdytos kėdės. Vienai grupelei žmonių atėjus, kita išeina.
Kazimiera pastebi, kad pandemijos metu labiau saugosi vyresni žmonės ir į tokius susibūrimus vengia eiti. Anksčiau ir daugiabučių kaimynai ateidavo, ir pažįstami, o dabar tokių lankytojų sumažėję.
Ilgus trijų parų šermenis, keičia trumpesnis atsisveikinimas. Dabar dažniausiai prie velionio ar kremuotų palaikų budima vieną dieną, o kitą jau vyksta laidotuvės. Mažėja ir budinčių prie velionio per naktį, nors tiems, kurie nori likti, biuro darbuotojos palieka raktus.
Renkasi šviesius drabužius
Vieni Laidojimo biuro darbuotojai velionius parveža iš ligoninės ar namų, kiti juos paruošia atsisveikinimui – nuprausia, aprengia, salę papuošia gėlėmis. Kazimiera pastebi, kad anksčiau dominavusias tamsias šarvojimo drabužių spalvas pakeitė šviesesnės. Kartais žmonės drabužius paskutinei kelionei nusiperka patys, iš anksto. „Kitos moterys nusiperka suknelę, pasiruošia, sako, kad serga, nežinia kada ta valanda ateis“, – ne vieną tokį atvejį prisimena K. Urbonienė.
Būna, kad iš anksto pasiruoštą drabužį per daug metų suėda kandys arba jis tampa netinkamas dėl kitų priežasčių. Tuomet artimieji velionį šarvoja su nauju drabužiu, o jo pasirinktąjį padeda karste po pagalve.
Kartais į karstus artimieji paprašo įdėti ir daiktų – angelėlių, maldaknygių, kitų smulkmenų, o viena mergina į vaikino karstą įdėjo nuotraukų, laiškų. Būna, kad kūdikiams ir vaikams artimieji įdeda mylimą žaislą.
Laidotuvėse stipriai sumažėjo ir masyvių vainikų. Anksčiau buvo tradicija atnešti didelį vainiką, ant kurio būtų parašyta kas liūdi, dabar tą daro retas. Vietoje keliasdešimt eurų kainuojančio vainiko lankytojai atneša vokelį su pinigais artimiesiems. Į šermenis atėję žmonės atsineša gyvų gėlių, dažniausiai baltas rožes. Tik retai dominuoja raudonos arba geltonos rožės.
Kazimiera sako, kad jau keli metai įmonė nebeužsako dirbtinių gėlių, nes jų niekas nebeperka. Laidojimo biure yra šaldytuvas su gyvų gėlių pasiūla.
Dažniau laidoja tradiciškai
Lietuvoje populiarėja kremavimas ir nuolat daugėja norinčių kremuoti artimuosius žmonių. Pasak laidojimo ceremonijų organizavimo sistemos „Rekviem“ konsultantės Evelinos Kotrynos Gailės, dažnai laidotuvės vyksta be laidojimo į žemę: vieni urną patalpina į kolumbariumą, kiti išsiveža į užsienį, kad artimasis būtų arčiau jų.
Pasak E. K. Gailės, kai palaikai kremuojami, atsisveikinimą su urna galima surengti bet kurioje pasirinktoje vietoje, jeigu sutinka jos valdytojas. Kartais urnos šarvojamos bažnyčiose, muziejų, teatrų salėse, bendruomenės namuose, gamtoje.
Šilutėje norinčių kremuoti artimuosius nėra daug, nors Laidojimo biuras ir teikia palaikų į Kėdainių krematoriumą nuvežimo paslaugą, parduoda urnas. Pavyzdžiui, spalį kremuoti trys velioniai, kitais mėnesiais būna tik du ar vienas. Šilutiškiai vis dar renkasi tradicinį laidojimo būdą.
Kazimiera pastebi, kad šiuolaikinėse laidotuvėse nebėra didelio nuoširdumo, gedėjimo ir pamaldumo. Neretai į šermenis atėję žmonės kalbasi. Jeigu pašarvota urna ir rodomos skaidrės, salėje netgi kyla šurmulys. „Nuoširdumo, pagarbos nelabai yra. Kartais atrodo, kad kiti ateina paplepėti, nors būna ir tokių šermenų, kad girdėtum ir musę skrendant“, – sako K. Urbonienė.
Anksčiau šermenyse buvo giedamos Kalvarijos kalnų giesmės, dabar praktikuojamos trumpesnės giesmės su eilių intarpais. Kai kurie žmonės giesmių išvis atsisako. Įdomu ir tai, kad katalikų kunigai mišias už velionį laiko bažnyčioje, o evangelikų liuteronų kunigai ateina likus valandai iki velionio išlydėjimo ir tuomet visi kartu meldžiasi salėje.
