Šilokarčemos dvarininkų Šojų šeimos kelionių fragmentai

Sojaus keliones Erikas ir Helena sojaiXIX a. II pusėje techniniai patobulinimai keliavimą, anksčiau priklausiusį didiko, pirklio, misionieriaus ar tyrinėtojo žygių sričiai ir susijusį su nemenka rizika bei išbandymais, pavertė populiariu reiškiniu, kasdienės kultūros dalimi. Garlaivių ir lokomotyvų epochoje keliaujantis žmogus pirmą kartą istorijoje pažino palyginti saugaus ir patogaus keliavimo malonumus.

XIX a. pabaigoje buvo populiarios ne tik pavienės kelionės, bet ir paplitęs masinis turizmas. Be to, atsirado ir organizacijų, kurios rengė keliones. Didžiausią keliautojų dėmesį tuo metu traukė Artimieji rytai, Egiptas bei kitos egzotiškos šalys.

Keliauti į tolimus ir mažai pažintus kraštus pamėgo ir Šilokarčemos (Šilutės) dvaro savininkų Šojų šeima. Šį faktą patvirtina Lietuvos mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje esantys šaltiniai, t.y. laiškai, atvirutės, dienoraščiai.

Keliavo po Europą, Pietų AmerikąSojaus keliones Helena Sanremo saloje

Iš pastarųjų žinoma, jog dvarininko Hugo Šojaus vyriausias sūnus Erikas Šojus 1897-1898 m. buvo išvykęs į kruizą po Viduržemio jūrą, o jauniausias sūnus Hugas 1908 m. keliavo į Paragvajų (Centrinėje Pietų Amerikoje).

Mokslų akademijoje saugomi ir du fotografijų albumai, kuriuose užfiksuoti Šojų šeimos kelionių vaizdai iš įvairių šalių.

Fotografijos, darytos Sanremo saloje (Italijoje), atskleidžia faktą, jog Šojų šeimos kelionių palydovais būdavo ne tik artimieji, bet ir šeimos draugai, bičiuliai. Įdomu tai, kad būtent Italijoje, tiksliau Ospedalečio (Ligūrija) kurorte, 1909 m. Erikas Šojus vedė šveicarę, viešbučių savininko dukterį Eleną Hauser.

Žinių apie keliones davė herbariumas

Nemažai žinių apie Šojų šeimos keliones suteikia Šilutės muziejuje saugomas augalų rinkinys (herbariumas). Jis, beje, seniausias išlikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prūsų Lietuvoje sukauptas augalų rinkinys.

Šojų surinkto herbariumo kiekvienas augalas turi žymos lapelį, kuriame nurodytas pavadinimas lotynų ir vokiečių kalbomis, pagrindinės žinios apie radimvietę, laikas, radėjo vardas ir pavardė. Būtent iš šių žymos lapelių ir žinoma, kad 1850-1912 m. augalai rinkti Rytprūsiuose, Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje.

Mokslų akademijoje saugomi dvarininko H.Šojaus atsiminimai apie kelionę į Norvegijos fiordus 1903 m. Į šią kelionę dvarininkas vyko kartu su dukra Elena Šoj, artimo draugo profesoriaus Adalberto

Becenbergerio paskatintas susipažinti su anos šalies liaudies buities muziejumi – Skansenu.
Po šios kelionės H.Šojus ėmėsi kurti Lietuvių buities muziejų po atviru dangumi. Pagal jo brėžinius Tilžėje, Jokūbynės parke, 1905 m. buvo pastatytas Lietuvių draugijos namelis – muziejus, kuris per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriautas.

Norvegijos įspūdžiai H.Šojui pravertė ir padedant A.Becenbergeriui steigti Prūsijos muziejų Karaliaučiuje. H.Šojus rašė: „Dvi žvejų iš Gilijos sodybas keturi lietuviai dailidės pastatė mano ūkio kieme man prižiūrint, kad būtų išlaikytas lietuviškos architektūros stilius. Vėliau jas pervežė į Karaliaučių“. Visi trys pagal Šilokarčemos dvarininko projektus pastatyti nameliai buvo tiek Jokūbynės parko, tiek Prūsijos muziejaus pasididžiavimas.

sojaus keliones veduoklesSirgo dukra, mirė sūnus

1928-1929 m. turistinės kelionės metu po Šiaurės Atlanto vandenyną dvarininko H.Šojaus sūnus Erikas taip pat aplankė Norvegiją, tik ši kelionė jam baigėsi nesėkmingai, susirgęs plaučių uždegimu mirė garlaivyje „Siera Ventana“. Parplukdė jį užklotą vėliava kaip Pirmojo pasaulinio karo dalyvį.

1904 m. H.Šojus su dukra keliavo į Egiptą, tai patvirtina ir Mokslų akademijoje saugomas pasas, kuris buvo išduotas dvarininkui Vokietijoje vieneriems metams kelionei į minėtą šalį.

Reikia pažymėti, kad viena svarbiausių priežasčių, paskatinusių dvarininką H.Šojų keliauti, buvo jo dukters Elenos sveikatos būklė. Dvarininkas ypatingai mylėjo savo dukterį, buvo jai ne tik tėvas, bet ir motina, draugas, patikėtinis, globėjas ir gydytojas. Kai nestiprios sveikatos dukteriai gydytojai pasiūlė pakeisti aplinką, jis drauge su ja vyko į Vokietijos ir Šveicarijos kurortus, Italiją ir Egiptą.
Manoma, jog iš šios kelionės į Egiptą dvarininkas parsivežė į Šilutę keletą egiptietiškų suvenyrų, kurie dabar yra saugomi Šilutės muziejaus fonduose: žalvarinę dievo Amono Ra statulėlę, ušebtą „Mumiją“ (senovės egiptiečių kultinis reikmuo), kuris datuojamas apie 1000 m. prieš Kristų, ir aliejinę lempelę, kuri datuojama apie 1000 m. prieš Kristų.

Ilgą laiką buvo manoma, jog šie egiptietiški archeologiniai dirbiniai į muziejaus rinkinį pateko iš Vėžaičių kapinyno ir buvo rasti 2 metrų gilumoje, nes tokia kortelė prie tų dirbinių buvo parašyta rengiant ekspoziciją sovietiniais laikais.

Tačiau Šilutės muziejaus archeologė Ieva Masiulienė priėjo prie išvados, kad šiuos eksponatus dvarininkas pirko kelionės po Egiptą metu. O eksponatų autentiškumą patvirtino ir Vokietijoje esantis Egiptologijos muziejus.

Keliones fiksavo fotografijose, dienoraščiuose, laiškuose

Verta paminėti, jog Šilutės muziejuje yra ir daugiau egiptiečių kultūrai būdingų eksponatų, tačiau kyla abejonių, ar šiuos sojaus keliones Staliukas kaljanui padetieksponatus dvarininkas įsigijo kelionės po Egiptą metu. XX a. III dešimtmetyje

Vakarų Europos fabrikų gaminius paveikusi Egipto mada traukė daugelį pirkėjų, šiais dirbiniais noriai puošusių namų interjerus. Galima daryti prielaidą, kad šiuo laikotarpiu H.Šojus į savo dvarą Šilutėje pargabeno įspūdingą, masyvių konstrukcijų, užsienyje gamintą egiptietiško stiliaus lovą, gausiai dekoruotą skulptūros ir raižybos elementais.

Panašiu būdu į Šilutės dvarą galėjo atkeliauti ir dekoratyvinis padėklas, pagamintas iš žalvario ir dekoruotas egiptiečių mitologijai būdinga simbolika, kuri atkartoja scenas iš senovės egiptiečių gyvenimo.

Šilokarčemos dvarą anuomet puošė ir E.Šojui priklausiusios orientalistinės kultūros interjero detalės – dramblio kaulu inkrustuoti egzotiški staliukai kaljanui padėti, rytietiškais motyvais ornamentuota žalvarinė dekoratyvinė lėkštė, užuolaidėlės, pagamintos iš įvairiaspalvių stiklinių ir medinių karoliukų, skirtingų formų vėduoklės, pagamintos iš nendrių. Ypač unikalios yra egzotiškos, nesuskleidžiamos, nupintos iš augalinio pluošto vėduoklės, kurių muziejaus fonduose saugoma net keturios. Tokio tipo vėduoklės pradėtos gaminti II a. Kinijoje ir išplitusios po visą pasaulį naudotos iki XVII a.

Vėduokles bei kitus straipsnyje paminėtus eksponatus galėsite išvysti naujose Šilutės muziejaus ekspozicijose, kurios bus įrengtos restauruotame Šilutės dvare.

Šojų šeimos fotografijos, kuriose užfiksuoti kelionių įspūdžiai, dienoraščiai, laiškai, atvirutės bei į Šilokarčemos (Šilutės) dvarą parsivežti suvenyrai leidžia daryti prielaidą, jog kelionės dvarininko šeimoje buvo tapusios ne tik poilsio forma, bet ir galimybe naujoms patirtims, pažinimui, fizinių ir dvasinių jėgų atstatymui.

Straipsnyje pateiktos žinios apie Šojų šeimos keliones yra tik fragmentiškos, reikalaujančios tolimesnių ir detalesnių tyrimų Lietuvos mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje.
Nuotraukos – iš Šilutės muziejaus archyvo.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.