Šilutėje gyvenusios aštuonmetės prisiminimai – apie Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos

klaipedos atpl birute svetlauskaiteNeramumų krečiamas Krymas verčia sunerimti Lietuvą. Mintyse kirba klausimas: kas bus, jeigu Rusija, išskėtusi nagus į Ukrainą, ja nepasisotins?

Nerimą pakurstė ir neseniai internete pasirodžiusi anoniminė peticija rusų kalba, kuria buvo renkami balsai už Klaipėdos krašto prijungimą prie Rusijos Federacijos… Kelias dienas gyvavusi ši svetainė uždaryta.

Klausti savęs, kas būtų, jeigų Klaipėdos kraštas jėga atitektų kitai tautai, nereikėjo prieš 75 metus – visa tai vyko iš tikrųjų: Vokietija, po Pirmojo pasaulinio karo „praradusi“ Klaipėdos kraštą, 1939-ųjų kovo 22 dieną jį atplėšė nuo Lietuvos.

Tuo metu Šilutės lietuvių gimnazijoje (dabar – Vydūno gimnazija) aštuonerių metų Birutė SVETLAUSKAITĖ atsiėmė mokslo metų baigimo pažymėjimą ir džiaugėsi, kad pagaliau galės dėvėti išsvajotą gimnazijos uniformą. Tačiau gimnazijos salėje šventė vyko jau be vyrų – visi jie buvo dingę. Mat prasidėjus atplėšimo sujudimui, jie masiškai bėgo nuo vokiečių.

Sujudimas palietė ir Birutės šeimą – su mama ir broliu jie skubėjo namo krautis daiktų, o pakeliui dar spėjo pamatyti išdaužytą sinagogą, buvusią Mokyklos (dabar – Žalgirio)gatvėje, paskutinį kartą apžvelgė magnolijų puošiamą kiemą, kuriuo kas rytą mergaitė žavėdavosi.

Gavusi leidimą išvykti, šeima per 10 valandų susikrovė visą savo gyvenimą į lagaminus ir išskubėjo į Lietuvą. Vokiečių pasieniečiai pabėgėlių sunkvežimį į Lietuvą praleido, bet praleidę, dar apšaudė…

Klaipėdos krašto pasisavinimas

1939-ųjų kovo 22 dieną Vokietija išsireikalavo iš Lietuvos, kad ji „savanoriškai“ atiduotų Klaipėdos kraštą (vokiečių vadinamą Mėmelio teritorija), atskirtą nuo Vokietijos po Pirmojo pasaulinio karo Versalio sutartimi.  Šį reikalavimą lydėjo ir grasinimai – vokiečiai sakė, kad jeigu Klaipėdos kraštas nebus jų, tuomet Vermachto pajėgos įsiverš į Lietuvą ir nesustos iki pat Latvijos sienos.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu pasirašė sutartį, kuria Klaipėdos kraštas buvo atiduotas Vokietijai.klaipedos atpl svetlausku seima

Papildytas Vydūno gimnazijos istorijos kraitis

„Šilutės naujienos“ jau pernai rašė, kaip Vydūno gimnazistai renka savo gimnazijos istorijos trupinius. Tuomet gimnazijos direktorė Marina Stirbienė buvo gavusi buvusio pedagogo Antano Rinkūno (1909-1985) anūkės prisiminimus apie jo mokytojavimą Šilutėje.

Rodos, likimas šypsosi vydūniečiams, kurie nenuleidžia rankų rinkdami istoriją – neseniai jų kraitį papildė prieš Klaipėdos atplėšimą porą metų šioje gimnazijoje besimokiusios Birutės Svetlauskaitės – Gaigalienės prisiminimai.

1936-1939 m. Vydūno gimnazijoje mokytojavo ir p. Birutės tėvai – Ona ir Antanas Svetlauskai.

Dabar B.Gaigalienei – 83 metai. Jos prisiminimai, kuomet ji buvo aštuonerių ir mokėsi Šilutėje, sugulė į rankraštį – M.Stirbienė, pernai lapkritį užmezgusi draugystę su B.Gaigaliene, susitarė, kad ji užrašys viską, ką pamena iš gyvenimo Pamaryje.

Praėjusį savaitgalį Vydūno gimnazijos direktorė su džiaugsmu grįžo iš viešnagės Vilniuje. Mat M.Stirbienės rankose atsidūrė ne tik 13 lapų prisiminimų. Kartu ji iš B.Gaigalienės parsivežė istorija alsuojančias nuotraukas, atvirutes, pažymėjimų, paskyrimo mokytojauti kopijas.

Mokslo metai 1939-aisiais baigėsi anksčiau

B.Svetlauskaitės – Gaigalienės tėtis 1936 m. gavo paskyrimą mokytojauti Šilutės Vidurinėje mokykloje: „Klaipėdos Krašto Mokyklų Draugija skiria Tamstą Šilutės Vidurinės mokyklos mokytoju ir tikisi, kad Tamsta eisi savo pareigas sąžiningai ir auklėsi Tamstai pavestą jaunimą dorai ir garbingai“.

Po metų į šią mokyklą mokyti istorijos ir geografijos atvyko ir Antano žmona Ona. Kartu su mama atsikraustė dukra Birutė ir sūnus Vytautas. Kaip pasakojo B.Gaigalienė, jos mama neapsieidavo tik su jai paskirtomis pamokomis – ji turėjo gražų operinį balsą, gebėjo statyti vaikų spektaklius. Tad Šilutės vidurinės mokyklos vaikai, šios mokytojos vadovaujami, atsiskleisdavo vaidindami, dainuodami, šokdami.

1939 m. balandžio 1 dieną turėjo būti mokslo metų pabaiga. Tačiau Klaipėdos krašto žmones jau buvo pasiekusios kalbos apie galimą krašto atplėšimą ir atidavimą Vokietijai. Todėl į neeilinį posėdį susirinkę Lietuvos pedagogai nusprendė paskubėti ir pažymėjimus vaikams įteikti keliomis dienomis anksčiau.

Per sieną praleido, bet apšaudė

B.Svetlauskaitė – Gaigalienė puikiai pamena tą dieną, mat be galo jos laukė – svajojo apie būsimą gimnazistės uniformą: „Šiandien mokykloje didelė šventė – mokslo metų pabaiga. <…> Labai troškau tapti gimnaziste, nes jų uniformos ir žiursteliai plisuoti, o ne suklostyti šonuose, kaip mokyklos mokinių. Jau iš uniformos pasiuvimo buvo galima atskirti, kurios mergaitės mokosi pradžios mokykloje, o kurios gimnazijoje. Vyriausios gimnazijos klasės uniformos rudos, jauniausios – bordo, aukštesnių klasių – tamsiai žalios ir tamsiai mėlynos“.

klaipedos atpl zudermano paminklas„Besidžiaugdama pažymėjimu, pastebėjau, kad visi vyrai mokytojai kažkur dingo. Salėje liko tik mokiniai ir mokytojos. <…> Sunerimusi klausinėjau mamytę, kur dingo tėvelis. Ji nieko nepaaiškino. Mes išskubėjome namo. Eidama pastebėjau, kad netoliese esančios sinagogos visi langai išdaužyti. Ten šmirinėjo vokiškai kalbantys vaikai ir jaunuoliai. Jie šaukė „Juden raus!“, – apie sinagogą, kurios šilutiškiai jau nebeturi, pasakojo p. Birutė. 1939-aisiais žydų maldos namai stovėjo Žalgirio gatvėje, kur šiuo metu stovi daugiabučiai.

„Mamytė atsiprašė p. Peteraičių, kad negalinti sutvarkyti buto, nes iš to meto Klaipėdos krašto vokiečių valdžios vos išsiprašė leisti su vaikais išvykti į Kauną. Gautame leidime nurodyta, jog Ona Svetlauskienė su dukra Birute ir sūnumi Vytautu nuo dokumentų išdavimo per 10 valandų gali išvažiuoti iš Klaipėdos krašto ir kirsti sieną“, – iš nuomojamo buto Žalgirio gatvėje skubėjo į Lietuvą išsikraustyti šeima.

„Vokiečių pasieniečiai patikrina dokumentus, vežamus daiktus ir praleidžia. Sunkvežimis greitai pajuda iš vietos. Pasigirsta šūviai. Mus apšaudo vokiečių pasieniečiai. Kodėl, juk mes suspėjome laiku ir laiko dar buvo likę? <…> Laimingai kirtome Lietuvos sieną ir nudūmėme. Sustojęs Lietuvoje tolokai nuo sienos, vairuotojas apžiūrėjo mašiną, ratus ir pranešė, kad kulkomis suvarpytas sunkvežimio užpakalinis bortas ir prie jo esančios išardytos riešutmedžio spintos dalys, bet padangos sveikos, todėl kelionę galime tęsti“, – baime paženklintos kelionės įspūdžiais dalijasi dabar Vilniuje gyvenanti moteris.

Kur dingo pieštukas?

Toliau gyvenimas Birutei susiklostė laimingai – į Lietuvą atvykusi šeima susitiko su tėčiu.

Šiuo metu, kaip pasakoja M.Stirbienė, Medarbo Čoboto Trečiojo Amžiaus Universiteto Sveikatos fakulteto dekanės Birutės namai pilni archyvų – ji kruopščiai renka kiekvieno savo šeimos nario atsiminimus, nuotraukose užfiksuotas akimirkas: brolio, kuris dėstė Klaipėdos universitete, sūnaus – žymaus fiziko Gedimino Gaigalo. Vėliau ji žada viską atiduoti muziejui.

Į Šilutę daugiau ji nebebuvo užsukusi. Tačiau prisiminimais vis nuklysta į Žalgirio gatvėje esantį namą, kurį nuomojosi jos tėvai. Brolis ir Birutė turėjo tėvo įrengtą savą mansardą ant stogo, čia žydėjo mamos gėlės. Ant stogo buvusio balkonėlio atramos buvo puoštos Gedimino pilį vaizduojančiais drožiniais.

M.Stirbienė nufotografavo šį namą dabar – stogo puošmenų nebelikę. Tad p. Birutė bijojo net žiūrėti į nuotrauką – nenorėjo sugriauti savo prisiminimų…

Iš viešnagės B.Gaigalienės namuose Vydūno gimnazijos direktorė grįžo pilna įspūdžių – ji sako, kad jeigu tik kas nors rašytų apie ano metų mokytojų inteligentų gyvenimą, informacijos būtų pilna ir B.Svetlauskaitės – Gaigalienės prisiminimuose, ir sukauptuose archyvuose.

Vienas Birutės prisiminimų – apie mamos nerimą, kai namo ji grįžo po konflikto mokykloje dėl… dingusio pieštuko.

„Iš mokyklos grįžo susirūpinusi mamytė. Tėveliui papasakojo, kad dingo vieno mokinio pieštukas. Visa klasė jo ieškojo, bet nerado ir niekas neprisipažino jį paėmęs. Kas jį ras, turės padėti ant mokytojos stalo. Paėmęs pieštuką mokinys privalo jį atiduoti ir daugiau niekada svetimų daiktų neimti… Mamytę vargino komplikuota situacija. Kas bus su pieštuku, ar jis atsiras?

Tėvelis ją ramino, bet mamytė vis tiek pergyveno. Ryte problema buvo išspręsta: pieštukas puikavosi ant mokytojos stalo ir buvo atiduotas savininkui. Pieštuko atsiradimu labiausiai džiaugėsi mamytė“.

 Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.