Konferencijos tikslas – ne tik paminėti 1944–1949 m. pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu įvykdytas daugiau nei 300 tūkst. civilių gyventojų žvėriškas žudynes, bet ir aptarti buvusio Prūsijos krašto savitumą, vietos istoriją nuo XVI a. iki XX a pabaigos.
Tvirtins heraldiką
Konferencijos dalyvius tądien H. Šojaus muziejuje pasitiko tarsi iš praeities atkeliavę Mažosios Lietuvos muitininkai. Juos teatralizuotai įkūnijo atvykę svečiai – Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro darbuotojai. Atėjusiems į konferenciją muitininkai ne tik svėrė rankines, dalijo svarbius „nurodymus“, kaip elgtis, bet ir pamokė, ko klausti ir ko neklausti konferencijos pranešėjų. Muitininkai atidarė konferenciją, išsakydami klausytojams nuotaikingas „taisykles“, palinkėdami, kad „nebūtų jokių pažeidimų“.
Su ypatinga Mažajai Lietuvai data ir šiemet minima Šilutės miesto 510-ųjų metinių sukaktimi susirinkusiuosius sveikino ir Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis bei Administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Žebelienė.
Anot mero V. Laurinaičio, Mažoji Lietuva – kaip penktasis regionas, dar ne visada yra pripažįstamas, ypač kitur, tolėliau Lietuvoje. Tačiau šio krašto istorinės ištakos ir įvykiai verti visų dėmesio. V. Laurinaitis sakė, kad kuo garsiau kalbėsime apie šį regioną, tuo greičiau būsime pripažinti ir žinomi.
Meras pasidžiaugė, jog netrukus Mažoji Lietuva turės ir patvirtintą savo heraldiką, dėl kurios vis dar kyla diskusijų bei nesutarimų. Būtent apie heraldikos svarbą meras, kaip pats prisipažino, kalbėjosi ir su neseniai Šilutėje apsilankiusiu Prezidentu Gitanu Nausėda.
Penktasis regionas ne visada pripažįstamas
Viena iš pirmųjų konferencijos, kuri tiesiogiai buvo transliuojama ir per Šilutės muziejaus „Facebook“, pranešėjų buvo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, docentė Silva Pocytė. Anot pranešėjos, kalbėjusios apie Prūsijos (Mažosios) Lietuvos istorijos savitumą Lietuvos kontekste, apie penktąjį regioną turime kalbėti kuo dažniau ir plačiau. Šiuo metu tų žinių, vardan pripažinimo nebus per daug. Docentė sakė, jog tokių konferencijų reikėtų surengti ir kituose šalies miestuose, kultūriniuose centruose, nes ten dar, deja, trūksta žinių apie Mažosios Lietuvos svarbą ir reikšmę.
Nors penktasis regionas savo teritorija yra vienas mažiausių, tačiau, kaip pripažino S. Pocytė, žvelgiant į kultūrinę ir istorinę praeitį, daug įvykių, kurie vėliau lėmė ir kitos Lietuvos dalies kultūrą, yra susiję ir ištakas turi būtent Mažojoje Lietuvoje.
Klaipėdos krašto – penktojo regiono teritorija išsiskiria ne tik savo dydžiu. Visgi, kaip sakė S. Pocytė, šiandien turėdami prieš akis šį faktą, gimusį painioje ir sudėtingoje geopolitinėje, politinėje, tautinėje aplinkoje, turime gerą progą pamąstyti apskritai apie Prūsijos Lietuvos istoriją, jos savitumą, išskirtinumą ir svarbą Lietuvos istorijai, peržvelgti mūsų krašto istoriją po Versalio taikos sutarties 1919 m., bandyti suvokti, kodėl sugyvenimas Klaipėdos krašte tarp lietuvių ir lietuvininkų buvo pakankamai problemiškas. Žinoma, čia turėjo didžiulę įtaką politinė Lietuvos ir Vokietijos kova dėl įtakos Klaipėdos krašte, tačiau nereikėtų ignoruoti ir fakto, kad ir gyvenę vienoje valstybėje 1923-1939 m. lietuviai ir lietuvininkai į savo lietuviškumą žiūrėjo pro pakankamai skirtingus akinius.
Tad, šiandien, žvelgdami į Klaipėdos krašto ir miesto praeitį, mes turime puikią progą pasimokyti sugyvenimo, tolerancijos tarp tautų ir kultūrų, suvokti, jog daugiakultūriame krašte ilgus šimtmečius vieni šalia kitų gyvenę ir sugyvenę lietuvininkai, vokiečiai, čia savo pėdsakus palikę prancūzai, švedai, anglai, žydai bei kitos tautos yra neatsiejamos mūsų Klaipėdos krašto praeities dalys. Jų sukurtu paveldu, istorinės praeities ženklais mes šiandien naudojamės ir tai priimame kaip savo istoriją ir neatsiejamą kultūrinę savastį.
Pristatė Mažąją Lietuvą nuo seniausių laikų
Visą dieną trukusioje konferencijoje vieni kitus pranešimais apie Mažąją Lietuvą, kaip itin svarbų kultūrinį objektą, papildė patys žymiausi šio krašto tyrinėtojai, istorikai.
Susirinkusieji išklausė profesoriaus Vyganto Vareikio pranešimą apie Mažosios Lietuvos, Prūsijos, Vokietijos imperijos nuo XVI iki XX a. pabaigos – regiono specifiką ir istorinės tradicijos pabaigą, taip pat išgirdo dr. Aurelijos Mykolaitytės parengtą pranešimą apie vilko vaikus lietuvių literatūroje. Apie išskirtinę Mažosios Lietuvos dalį, Smalininkus ir Viešvilę, to krašto vietos istoriją, kultūrinį palikimą šių dienų veikloje ir žmonių gyvensenoje pranešimą skaitė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro vadovas Arvydas Griškus. Apie Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) traukos objektus ir jų įveiklinimo galimybes papasakojo šilutiškis, gidas Edgaras Vaškaitis.
Neliko nuošaly ir vieni skaudžiausių krašto įvykių. Apie juos, o konkrečiai – nacistinių ir sovietinio karo belaisvių lagerius Macikuose – pranešimą pristatė bei apie kalinių patirtis papasakojo mokslo darbuotojas, docentas Hektoras Vitkus.
Parengė ir edukacinę programą
Kitokį atspalvį turėjo antroji, popietinė konferencijos dalis, skirta Mažosios Lietuvos etnografinei daliai. Apie šio krašto etnografijos šaltinius ir tyrimų istoriją susirinkusiesiems papasakojo humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Balsys. Teorinę dalį vėliau papildė ir įprasmino šilutiškių parengti etnografiniai pasirodymai apie šišioniškių gyvenimą ir jo detales.
Šišioniškių tarme visus linksmino Vaida Galinskienė, vėliau koncertinę programą pristatė Šilutės H. Šojaus muziejaus folkloro kolektyvas „Ramytė“ (vad. Giedrė Pocienė). Šio kolektyvo nariai konferencijos dalyviams parodė, kaip skirtingais amžiais šišioniškės moterys mėgo puošti savo galvas įvairiais apdangalais. Taip pat atvykusiesiems buvo pademonstruoti ir įvairūs kaklaskarių, kurias mėgo lietuvininkai, rišimo būdai. Būtent iš to, kaip žmogus rišdavosi kaklaskarę, tuomet buvo galima sužinoti apie lietuvininko etiketą, net ir gyvenimo būdą.
Konferenciją vainikavo edukacinė programa su H. Šojaus muziejininkų paruoštais lietuvininkų kulinarinio paveldo patiekalais. Atvykę konferencijos pranešėjai bei kiti svečiai „šmekiojo“ kafiją, vofelius, iškeptus pagal senovinį receptą.
Projekto rėmėjai:
