Šilutės architektai: apie miesto pastatų draugystę ir meno kūrinių agresiją

architektai liepu gatves kontrastaiTarptautinės architektų dienos proga „Šilutės naujienos“ kartu su rajono architektais nutarė į Šilutės miestą pažvelgti specialistų žvilgsniu. Prie apskritojo stalo susėdo Algimantas PETRAVIČIUS, Tatjana PETRAVIČIENĖ ir Egidijus VIDRINSKAS.

Architektų teiravomės, kas formuoja mūsų miesto išskirtinumą? Kurios naujovės puikiai įsikomponuoja į Šilutės erdvę, o kurios – lyg styro it pempės kuodas ir visai netinka? Kaip architektai vertina meno kūrinius ir meninius akcentus Šilutėje, kurie pastaraisiais metais ir brovėsi per kančias, ir prisišvartavo ar atplaukė palyginti lengvai.

S.P.: – Tai koks gi tas architektų žvilgsnis į Šilutę?

A.P.: – Savo miestą vertinti sudėtinga – geriausia, kai atsiranda žvilgsnis iš šalies… Neseniai mano bičiulė darbo reikalais buvo atvykusi į Šilutę, ir jai mūsų miestas asociavosi su Tvin Pyksu (mistinis TV serialas, kurio veiksmas sukasi nuošaliame ir savitame Tvin Pykso miestelyje, aut. past.).

Vieta, į kurią iš Rusnės salos, Pakalnės kaimo, atsikėlėme, buvo namas su kolonomis Šilutės Liepų gatvėje. Dabar ši gatvė galėtų būti viso miesto atspindys: senieji pastatai apleidžiami, o naujieji – nedera, marina tos gatvelės dvasią. Gal kada „apsitrins“ akis, o dabar naujovė agresyvi.

Šilutė dar išlikęs žalias miestas, bet kas galėtų suskaičiuoti, kiek žalių sutvėrimų liko aplink prekybcentrius? Žaluma išnaikinta, lyg užėjus kokiai epidemijai.

Smagu, kad nesunaikintas ryšys su gamta miesto prieigose, važiuojant link Rusnės: atsiveria vaizdas į Nemuno lankas, į žąsis…

E.V.: – Gerai, o ko galima tikėtis iš kelio Šilutė – Rusnė rekonstrukcijos? Nežinau, kada jos būtų galima tikėtis, bet ar ji nesunaikins charakteringo kraštovaizdžiui, medžiais apsodinto kelio? Tai sakau dėl to, kad neįvertiname, kas yra vertinga mūsų kraštui, palyginti su kitais regionais, kuo mes galime nustebinti turistus.

A.P.: – Pirmą kartą nuvirino medžius link Žemaičių Naumiesčio. Kai ten išvažiavau su dviračiu, negaliu pasakyti, kad tai buvo lengvas šokas, buvo rimtas šokas. Vėliau važiavome su Tatjana link Pagėgių, stebėjom vaizdą kaip iš to rusiško filmo „Sibiro kirpėjas“ – mašina pabaisa rauna medžius. Tas medis – toks kaip vaikas, o jį pagriebia, rauna, meta…

T.P.: – Mieliausios vietos mieste – kur kuo mažiau pusfabrikačių invazijos.

Šilutė yra vienas iš tų miestų, kuris turi savo veidą, todėl svarbu jį išlaikyti. Visų pirma turi būti teisingai pasverti prioritetai: ką mes turime išsaugoti, kas mums brangu. Tada mes teisinga kryptimi judėtume.

Mūsų miestelyje daug savito charakterio senų stilingų pastatų. Manau svarbu šiuos rūpestingai prižiūrėti, o naujus pastatus sieti su kontekstu.

Svarbiausia, kad patiems nebūtų gėda gyventi savo mieste!

S.P.: – Kokį gerą pavyzdį galėtumėte pasakyti, kur ta senoji architektūra su naująja gerai draugauja?

 A.P.: – Sunkus jūsų klausimas… Negali vertinti vienareikšmiai – yra ir naujų gerų dalykų, ir senų prastesnių. Reikia atsirinkti. Prie gerų senų reikia gerus naujus taikyti ir tada jie „susikalba“.

Prieš evangelikų liuteronų bažnyčią nuosekliai tvarkomas pastatas, kur kažkada limonadinė buvo. Kredito unijos pastatas puikiai sutvarkytas. Neleido pastatui sugriūti, nors buvo visai nugyventas.

Ačiū Dievui, išliko autentiški bažnyčios, gaisrinės, pašto, gimnazijos, buvusio kalėjimo pastatai – atraminiai miesto taškai, ant jų laikosi Šilutė. Gaila, kad spaudos kiosko Eglių gatvėje nebėra.

Pastebiu ir miesčioniško stiliaus pastatų. Kad to nebūtų, reikia šviesti žmones ir lavinti jų skonį. Kai kuriose šalyse yra reglamentai, kaip turi atrodyti pastatai, ypač, statomi senamiesčiuose.

S.P.: – Kokių naujų statinių norėtumėte Šilutėje?

A.P.: – Pradėti reikia nuo dvasios statybų, nuo suvokimo, o ne beatodairiško vartotojiškų instinktų tenkinimo paminklų. Pastaraisiais metais tie pakrykštavimai su naujais paminklais labai akivaizdžiai tą rodo.

S.P.: – Jei prisiminėte paminklus, kaip Jums Šilutės meno kūriniai, kurių pastaraisiais metais itin pagausėjo?

A.P.: – Smagu, kad įsiklausius į visuomenės nuomonę pernai vieno abejotino jubiliejinio paminklo išvengėme, o jo prisiminimui ir visų džiaugsmui liko sutvarkytas skverelis. Sulaukėme kur kas šiltesnės, prasmingesnės kompozicijos ant pylimo greta senojo turgaus. Dar atsirado žuvis…

S.P.: – Dabar svarstoma, kur šią skulptūrą pastatyti…

A.P.: – Iš kur atplaukė žuvelė, tegul ten ir plaukia. Kas nori, tokią žuvelę gali savo kieme prisijaukinti.

E.V.: – Ta žuvis – privačios erdvės daiktas. Tokių panašių „dovanų“ esu matęs parduotuvėje „Pas Stanislovą“ ar „Viskas už 1 eurą“. Ji tik tokio meninio lygio.

S.P.: – O kuri skulptūra, Jūsų nuomone, gražiai įsilieja į miesto erdvę?

T.P.: – Hugo Šojaus paminklas. Jis – mielas, savo vietoje ir visada gražiai dera – ir žiemą, ir vasarą. Pamačius – iškart gera nuotaika.

A.P.: – Taip, jis – kuklus vaikinas, nors buvo didis žmogus. Kai nuotaika yra su juo pabendraut – pasišneki, o kai nėra – už skverno negriebia.

S.P.: – O naujieji Šilutės meniniai akcentai?

E.V.: – Visuomet labai netikėtai nustebina jaunieji Šilutės menininkai: puikūs gandrai senojo turgaus aikštėje. Ir tos gipsinės skulptūros, kurias „dailiokai“ buvo pristatę per miesto jubiliejų. Tikrai reikėtų paieškoti rėmėjo, kas finansuotų ir jas išlietų iš stiprios medžiagos.

T.P.: – Ir vietos, ir mastelis buvo parinkti idealiai. Močiutė su skėčiu prie bažnyčios man labai žavi…

E.V.: – Tai – ne monumentalioji skulptūra, bet labai sava, miestiška.

A.P.: – Jos – geriausias praėjusių 500-mečio iškilmių prisiminimas! Tokios skaidrios. Tegul ir pavaizduotas prisnūdęs „pijokas“ prie gaisrinės, bet man visi tie personažai kaip aniuolai. Šilutėje trūksta tokių neįpareigojančių meninių akcentų, kur nereikia galvoti: patinka ar nepatinka.

S.P.: – Jei niekas nevaržytų, kokias idėjas įgyvendintumėte Šilutėje?

E.V.: – Būtų gerai, kad Senojo turgaus aikštė atgautų gyvybę. Norisi kuo daugiau tradicinių renginių aikštėje, taigi dabar kviečiam dviratininkus kartą per mėnesį užtvindyti Turgaus aikštę „Kritinėje masėje“.

A.P.: – Bet jei „atgaivintume“ taip kaip Šilutės uostą, kuris – tarsi Pagėgių Birutės gatvė, tai – atgaivinimas ir numarinimas vienu metu. Važiavom su „Kritinės masės“ dviratininkais, o uostas – užrakintas… Stadioną „atgaivino“, bet ir tas dabar stovi užrakintas.

T.J.: – Aš įsivaizduoju, kad atgaivinimas – tai išsaugojimas to, ką turime geriausia. Tai ne tas pats, turint daug pinigų, „užbombinti“ miestą gremėzdiškais pastatais, kurie – ne pagal Šilutės mastelį, dvasią.

E.V.: – Keista, kad tvarkė abi gimnazijas, Verdainės mokyklą, o aplinkos nėra: nė vieno suoliuko, aikštelės. Reikia galvoti ir apie tai. Ne tik pastatas mus džiugina, bet ir erdvė aplink.

A.P.: – Apie medžių rūšis taip pat reikia pagalvoti. Dabar atėjo mada neregėtų medžių: kuo retesni, brangesni. Jie labai keičia bendrą Šilutės vaizdą. Prie ligoninės buvo akacijos, o dabar prie Chirurginio skyriaus kažkokie keisti raudoni, krešulinės spalvos lapų medžiai styro. O štai, prie „Nord“ banko, žiūriu – mažalapės liepaitės žydi. Kaip smagu, liepos sugrįžta! Reikia jautriau įsiklausyti, o ne grynai pragmatiniu suvokimu vadovautis.

E.V.: – Aš ir visi dviratininkai pasigendame dviračių takų tinklo. Dabar yra tik kilometras labai gražaus tako. Galėtų moksleiviai į mokyklas atvažiuoti dviračiais. Svarbiausia, reikia pačios bendruomenės noro ir susitelkimo. Vaikų žaidimų aikštelės galėtų būti šalia daugiabučių, bet niekas iš šalies jų neatneš, nepastatys ir nesutvarkys, jei bendruomenė to nenorės.

Šilutės rajono architektai neturi savo profesinio sambūrio, todėl būtų labai gerai, kad atsirastų neabejingų savo miestui žmonių forumas. Norėtųsi bendrų pasitarimų, kuriuose būtų galima sužinoti ir padiskutuoti apie miesto perspektyvą, idėjas, gerovę. Džiugu, kad užuomazgų jau yra.

S.P.: – Dėkoju už pokalbį.
 Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.

Filmas „Šilutės vizitinė kortelė – moderno stiliaus architektūra” (aut. Arvydas Barysas).