„Šilutės automobilių kelių“ direktorius kasdien žvelgia kunigaikščiams į akis

dumasius prie staloDauguma mūsų Lietuvos karalių Mindaugą prisimename tik artėjant liepos 6-ajai – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai. O „Šilutės automobilių kelių“ bendrovės direktorius Almutas Dumašius karaliui Mindaugui ir kitiems Lietuvos kunigaikščiams į akis žvelgia kiekvieną dieną, nes direktoriaus kabinetas – tikra Lietuvos istorijos oazė.

Kabineto sienas puošia lietuvių istorinių mūšių paveikslai ir portretai, įamžinę Mindaugą, Vytautą, Kęstutį, Traidenį ir kitus Lietuvos kunigaikščius.

Laukdami pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventės – Valstybės dienos, A.Dumašiaus kabinete kalbamės apie istoriją ir jo indėlį į tai, kad žmonės labiau pradėtų domėtis Lietuvos valstybingumo keliu.

Istorija lydėjo visą laiką

Pastatas, kuriame įsikūrusi UAB „Šilutės automobilių keliai“, tiek išore, tiek vidumi alsuoja istorine atmintimi. Ant jo sienos kabo lentelė, liudijanti, kad šiame name 1923 metų sausio 19 dieną buvo pasirašyta sutartis dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos. O pravėrus „Šilutės automobilių kelių“ direktoriaus A.Dumašiaus kabineto duris nustebina Lietuvos valdovų galerija.dumasius kabinetas

„Norisi ko nors platesnio, ne vien gatvių, kelių, ne vien juodos rutinos“, – sako nuo mažumės istorija besidomintis A.Dumašius. Įvairius įdomius Lietuvos ir pasaulio istorijos faktus jis žeria su tiksliomis datomis.

A.Dumašius sako, kad Tauragės pirmojoje vidurinėje mokykloje, kurioje jis mokėsi, istoriją dėstė labai gabi, išprususi mokytoja, kuri sugebėjo mokinius sužavėti savo dėstomu dalyku. Ponas Almutas neslepia, kad tuomet buvo užsidegęs istorija, mokykloje vesdavo istorijos valandėles.

Bet baigęs vidurinę istorijos studijuoti nepasirinko. Jis ruošėsi į karininkų mokyklą, bet taip jau likimas suvingiavo, kad įstojo, o vėliau ir baigė Kauno politechnikos institutą. Tačiau tai netrukdė ir toliau domėtis savo mėgstama sritimi – istorija.

Brandesniame amžiuje aktyviau istoriją studijuoti pradėjo tada, kai paaugo vaikai ir liko daugiau laisvo laiko. Savo žinioms praplėsti A.Dumašius užsakinėja įvairius šios srities leidinius, skaito knygas.

Lietuvos istorijos knygų jis turi keliolika ir visos jos, anot p.Almuto, yra gana kontraversiškos: A.Šapokos istorija – vienokia, E.Aleksandravičiaus – kitokia.

Pašnekovas prisimena kartą girdėtas poeto Justino Marcinkevičiaus eilutes: „Mudu rašome istoriją ir mudu rašome istoriją tam, kam tarnaujame“. Anot šilutiškio, šie nuostabūs poeto žodžiai atspindi tai, kad istorija yra subjektyvi. „Lygiai kaip ir gyvenimas: kam tarnauji, iš ko duoną valgai, tam esi palankus“, – sako A.Dumašius.

Ant sienų tilpo ne visi paveikslai

A.Dumašiaus darbo vietoje yra aštuoni kunigaikščių portretai bei paveikslai, vaizduojantys Lietuvai svarbių mūšių scenas. Čia galima pamatyti „Žalgirio mūšio“, „Saulės mūšio“, „Mindaugo karūnavimo“, „Kauno užėmimo“ reprodukcijas.

„Salaspilio mūšio“ ir „Oršos mūšio“ reprodukcijos nebetilpo ant kabineto sienų. Juos ir kitus istorinius dailės kūrinius verslininkas laiko namuose.

„Menas kuria išliekamąją vertę, ir nors šie paveikslai – reprodukcijos, bet jos primena tą laikotarpį, mums svarbius įvykius“, – sako istorinius paveikslus jau keliolika metų kolekcionuojantis vyras.

Į direktoriaus kabinetą užsukę lankytojai susidomi šiais paveikslais, juose vaizduojamais žmonėmis ir įvykiais. Anot p.Almuto, tai – nedidelis jo indėlis į tai, kad žmonės labiau domėtųsi Lietuvos istorija. Jeigu jie domisi, vadinasi, paveikslai kabo ne veltui.

Istorinės medžiagos apie Šilutę gavo iš P.Jakšto

A.Dumašius yra įsigilinęs ir į mūsų krašto istoriją, daug medžiagos apie Šilutę gavo iš paties Petro Jakšto – garsiojo Šilutės kraštotyrininko, su kuriuo anksčiau kartu dirbo.

Jis priminė, kad XVIII a. pradžioje, po maro, išmarinusio didžiąją dalį Rytų Prūsijos gyventojų, Karalius Fridrikas Vilhelmas I kone dykyne tapusį kraštą nusprendė naujai apgyvendinti, atgaivinti prekybą ir žmonių judėjimą. Pakvietė čia apsigyventi naujakurius iš visos Europos. Daugiausia atvyko protestantų iš Šveicarijos ir atnešė savitą kultūrą. Todėl ir pastatai čia kitokie, savo architektūriniu stiliumi nepanašūs į Didžiosios Lietuvos statinius.dumasius prie paveikslu

Daug p.Almutas galėtų papasakoti ir apie pastatą, kuriame šiandien įsikūrusi jo vadovaujama įstaiga. Šilutė kadaise kūrėsi iš trijų kaimų – Verdainės, Žibų ir Cintjoniškių. Šilokarčemoje pradėjo kurtis H.Šojaus dvaras, ši gyvenvietė tapo svarbiu administraciniu centru. Neatsiliko ir gretimų kaimų gyventojai: karčiauninko sūnus Traksėdžiuose ir Verdainėje pastatė restoranus – kavines.

„Čia, Verdainėje, buvęs baras, užeiga, prie šio namo buvo ir ūkiniai pastatai. Anksčiau žmonės arkliais suvažiuodavo  į turgų, o vėliau „pabaliavodavo“, „pagastroliuodavo“ – kaip ir visais laikais. Niekuo mes – visuomenė – nesikeičiame, turėjome savo įnorius, savo nuopuolius“, – nutęsia A.Dumašius.

Ilgainiui trys kaimai susiliejo į Šilokarčemos miestą. Kai 1922-1924 metais Klaipėdos krašte susibūrė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, sudarytas iš lietuvininkų organizacijos Prūsų lietuvių tautos tarybos narių, ir siekė šį kraštą prijungti prie Didžiosios Lietuvos, Verdainės užeiga tapo svarbia istorine vieta.

Čia 1923 m. sausį persikėlė dirbti Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, iš čia buvo oficialiai vadovaujama vadinamajam Klaipėdos sukilimui, čia 1923 m. sausio 19 d. deklaracijoje komitetas pareiškė, kad Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Čia Šilokarčemos gyvenvietės pavadinimas pakeistas į Šilutės ir oficialiai paskelbtas 1923 m. gruodžio 29 d. „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ laikraštyje.

Taigi švęsdami Lietuvos valstybės dieną prisiminkime, kad prie dabartinės Lietuvos kūrimo daug prisidėjo ir Šilutė, kad mūsų valstybės istorijos dalelės nuoširdžiai saugomos „Šilutės automobilių kelių“ įmonėje.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.