Šilutės bibliotekininkų viešnagė Lenkijoje

biblioteka lenkijoje Kartu su kolegomis i Lenkijos prie bibliotekosKaip ir kasmet, birželio pabaigoje Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos kolektyvas susiruošė į kelionę pasisemti naujų žinių, pamatyti, išgirsti ir parsivežti teigiamų įspūdžių.

Jau nuo ankstyvo ryto prie bibliotekos šurmuliavo gausus būrys puikiai nusiteikusių kolegų, pasiruošusių keliauti maršrutu Šilutė – Balstogė – Augustavas.

Istorinėse Lietuvos žemėse

Pervažiavę Lietuvos – Lenkijos sieną, pasijutome ne visai svetimose valdose – kažkada jos priklausė Lietuvai. Nuo 1569 m. kartu su Lietuva Lenkija sudarė Abiejų Tautų Respubliką, kuri po paskutinio Jogailaičio mirties tapo bajorų ir didikų valdoma valstybe su renkamu karaliumi.

Lenkija – didžiausia Rytų Europos šalis, dydžiu prilygstanti Italijai ir Vokietijai. Joje gyvena apie 39 milijonus gyventojų. 2004 metais Lenkija tapo ES nare, yra viena įtakingiausių ir svarbiausių šalių Vidurio ir Rytų Europoje, pasižyminti stabilia demokratine santvarka, išsiskirianti įspūdinga istorija, įstabiu kultūriniu paveldu ir unikalaus grožio gamta.

Nereikėtų nustebti Lenkijoje sutikus įvairių tautų gyventojų – jų gausu. Didžiausias etnines mažumas sudaro sileziečiai, vokiečiai, baltarusiai, ukrainiečiai, čigonai. Taip pat yra vietnamiečių, graikų, armėnų ir kt.

Nemažai ir pačių lenkų yra pasklidę po platųjį pasaulį – maždaug 20 milijonų jų gyvena už šalies ribų. Anot kelionėje lydėjusios ir su šia šalimi padėjusios susipažinti gidės, lenkai – ypatingai verslūs žmonės, kurie savo vietą sugeba atrasti bet kuriame žemės kampelyje.

Vieni garsiausių Lenkijos žmonių yra kompozitorius Frederikas Šopenas, astronomas Mikalojus Kopernikas, mokslininkė Marija Sklodovska – Kiuri, režisieriai Romanas Polanskis ir Kšyštofas Kesliovskis bei velionis popiežius Jonas Paulius II. Popiežius gyvas ir mylimas žmonių širdyse – tai liudija ir aplankytose vietose aptikti šios išskirtinės asmenybės atminimo įamžinimo ženklai.

Svečiuose pas kolegas

Kaip šioje Europos šalyje gyvena mūsų kolegos bibliotekininkai? Apsilankėme Palenkės Lukaszo Gornickio bibliotekoje Balstogėje, kuri yra didžiausi knygų namai šiaurės rytiniame Lenkijos regione. Mus sutiko direktoriaus pavaduotoja Ewa Kolomecka ir kiti darbuotojai. Kolegos pasakojo, kad jų biblioteka per metus sulaukia apie 45 000 skaitytojų. 2013 m. pabaigoje bibliotekos fondą sudarė 1 177 225 leidinių, iš kurių 1 012 100 – knygos, kiti – specialių kolekcijų, periodiniai leidiniai.

Tai centrinė savivaldybės biblioteka, kuri turi 16 filialų keliose Balstogės apylinkėse. Kaip regioninė biblioteka, ji teikia pagalbą kitoms viešosioms bibliotekoms Palenkės vaivadijoje. Biblioteka turi gerai žinomą informacijos centrą ir skleidžia žinias apie regioną, plėtoja leidybinę veiklą, leidžia du žurnalus apie bibliotekinį darbą. Čia rengiami debatų klubai, fotografijos klasės vaikams, literatūriniai susibūrimai.biblioteka Lenkijos Versalis1

Šalia kitų veiklų plėtojama kultūros sklaidos misija, populiarinamos itin vertingos knygos ir vykdomas skaitymo skatinimas.

Kadangi Balstogėje gyvena daugelio tautų žmonės, biblioteka sukaupė ir didžiuojasi savo tautinių mažumų literatūros kolekcija. Esama ypač vertingų knygų, antikinės ir kitos senosios literatūros, dedikuotų, autografuotų leidinių. Taip pat kaupiama medžiaga, kuri vėliau naudojama leidžiant įvairią literatūrą. Ir mes dovanų gavome Palenkės Lukaszo Gornickio bibliotekos išleistų knygų, iš kurių dvi – lietuvių kalba: Annos Sitarskos „Personalinė bibliografija: palankios ir nepalankios informacinių ir komunikacinių technologijų pritaikymo sąlygos“ (pagal Jono Pauliaus II bibliografijos pavyzdį) (2012 m.) ir Jadwigos Sadowskos „Knygos ir žurnalai Lenkijoje skaičiais (1990-2010)“ (2013 m.).

Palenkės Lukaszo Gornickio biblioteka Balstogėje bendradarbiauja su kolegomis iš Lietuvos: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Vilniuje, Klaipėdos apskrities viešąja I.Simonaitytės biblioteka. Pastarosios bibliotekos direktoriaus Juozo Šikšnelio kūryba pristatyta atskirame stende, tad akivaizdu, kad kolegiški ryšiai glaudūs.

Problemos, su kuriomis susiduria Lenkijos bibliotekininkai, nesvetimos ir mums – kasmet mažėja skaitytojų. Aktyvūs yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie į knygų namus užsuka kone kasdien, domisi tuo, ką siūlo biblioteka. Dirbančiųjų apsilankymai kaskart mažėja, o jaunus skaitytojus vis labiau sudomina konkurentai – specializuotos bibliotekos, kurios ypač patrauklios studentams, nes turi naujesnės literatūros, siūlo modernesnę aplinką, įdomiau pateikia paslaugas.

Į klausimą, ar įmanoma pragyventi iš bibliotekininko atlyginimo, kolegos lenkai atsakė, kad sunkoka, bet įmanoma. Nors artimiausiu metu atvykti į Lietuvą tvirtai nepažadėjo, bet užsiminė, jog visko gali būti. Apsikeitę simbolinėmis dovanomis, praturtėję išskubėjome apžiūrėti savita dvasia dvelkiančio miesto.

Balstogė: bažnyčios ir Lenkijos Versalis

Vos pasukus Balstogės gatvėmis, prieš akis atsivėrė vėlyvojo baroko šedevras – Branickių rūmai, pastatyti XIX a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikos etmono Jano Klemenso Branickio užsakymu. Rūmai su savo parkais, sodais ir skulptūromis dar vadinami Lenkijos Versaliu. Iš tiesų, parke esančios skulptūros, fontanai ir gėlynai priminė rojaus kampelį, kuriame norėjosi likti.

Aplankėme Šv. Nikolajaus stebukladario cerkvę, 1905 m. pastatytą neogotikos stiliaus Balstogės Marijos Dangun Žengimo arkikatedrą baziliką, kurioje palaidota 1808 m. mirusi Izabela Poniatovska, trečioji Jano Klemenso Branickio žmona. Iš tolo savo vėlyvojo baroko bokštais pasitiko Balstogės rotušė, pastatyta 1745-1761 metais Kosciuškos aikštėje. Per II pasaulinį karą Rotušė buvo sugriauta, 1954-1958 m. atstatyta. Šiuo metu pastate įsikūręs Balstogės Palenkės muziejus.

Sustojome prie paminklo, skirto, ko gero, žymiausiam Lenkijos žydui – Liudvikui Zamenhofui (1859-1917), vadinamam esperanto kalbos tėvu. Balstogės gyventojai didžiuojasi, kad šis žmogus gimė būtent čia.

Abejingų nepaliko didinga, balta 1946 m. iškilusi Šv. Roko bažnyčia, nuo kurios į miestą žvelgia Kristaus, ganančio avis, skulptūra – romumo, taikos, šviesos simbolis. Bažnyčia stovi ant Šv. Roko kalvos, jos bokštas siekia 83 m aukštį. Šioje bažnyčioje gyva savita tyrumo dvasia, čia įrengtas altorius, skirtas popiežiui Jonui Pauliui II. Nors šiuo metu religijas praktikuojančių žmonių mažiau nei buvo praeityje, Lenkija išlieka viena religingiausių Europos valstybių.

Iš Balstogės pasukome link Augustavo – miesto šiaurės rytų Lenkijoje, ties Mėtos upe ir Augustavo kanalu. 1824-1839 m. nutiestas Augustavo kanalas yra vienas svarbiausių gamtos ir istorijos paminklų, jungiantis Vyslą ir Nemuną. Kanalo ilgis – 101,2 kilometrai (22 km Baltarusijos teritorijoje, 79 km – Lenkijoje). Jame įrengta šliuzų, pakeliamųjų tiltų sistema. Lenkijoje šis kanalas atveria gražius vaizdus į Augustavo ežeryną ir pirmykštę Augustavo girią.

Vienas miesto atrakcionų – keleivių kruizai. Bibliotekininkai plaukė laivu „Laisvė“, kuriame skambėjo gerai žinomos pop grupės „Modern Talking“, Lenkijos atlikėjų ir net Ryčio Cicino dainos, smagiai šėliojo vaikai, kažkas šventė sužadėtuves, o mes gėrėjomės kurortiniais vaizdais: palei pakrantę vinguriuojančiais pėsčiųjų takais, pastatų architektūra, miškais apaugusiomis kalvomis, plaukiojančiomis jachtomis, pasidžiaugėme reginiais, atsiveriančiais įplaukus į Studzienišnės ir Balčio ežerus.

Parplaukus tyliai į krantą palydėjo keletas gulbių, tikėdamos, kad ir šįkart turistai numes į vandenį kažką skanaus. Mūsų pažintis su Lenkija baigėsi.

Važiuojant namo dalijomės kelionėje patirtais įspūdžiais, diskutavome apie tai, kokie patys galėtume būti. Kita šalis – lyg atskiras pasaulis, bet ir čia radome kažką savo, pasisėmėme naujos patirties.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.