Rugsėjo 22-osios popietę iš visos Lietuvos atvykęs jaunimas užpildė Vilniaus Katedros aikštę ir jos prieigas. Čia buvo surengtas vienintelis Vatikano valstybės vadovo susitikimas su katalikiškuoju jaunimu Baltijos šalyse.
Skelbiama, kad dar vasarą internetu buvo išdalyta apie 30 tūkst. nemokamų kvietimų. Šiame susitikime dalyvavo ir Šilutės krašto jaunieji katalikai. Į ilgai lauktą ir planuotą kelionę išvyko arti 100 moksleivių iš Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos, Šilutės.
„Momentas, kai pamatai mojuojantį Popiežių iš taip arti neprilygsta vaizdui televizijos ekrane. Būnant šalia norisi verkti iš laimės, emocijos ir įspūdžiai užvaldo sielą. Kaskart giedant „Jėzus Kristus- mano viltis!“ norėjosi verkti ir šiurpuliukai pereidavo kūnu, nes Šventoji dvasia palietė ir mano mažą širdutę. Dabar pasikeitė mano požiūris į viską, pasaulį matau kitokiomis spalvos. Už tai esu dėkinga savo tikybos mokytojai, kurios dėka visa tai patyriau“, – išgyvenimais dalinosi moksleivė Greta Lozoraitytė.
Liudijimą išklausė kaip bičiulis
Katedros aikštėje buvo įrengtos dvi scenos: viena Šventajam Tėvui ir jo palydai, kita – jaunimo programai. Pastaroji papuošta votais ir gėlėmis – padėkos bei maldos ženklais. Šventajam Tėvui skirtoje scenoje pastatytas Dievo Gailestingumo paveikslo originalas, nutapytas pagal šv. Faustinos Vilniuje patirtas vizijas. Šio paveikslo kopijos išplitusios visame pasaulyje.
Susitikimą vedė jauni žmonės: kunigas, sesė vienuolė, šokio mokytoja, teisininkas ir du aktoriai. Laukiant Popiežiaus Pranciškaus skambėjo liudijimai, kurių metu buvo paliestos savižudybės ir depresijos, smurto šeimoje, priklausomybių temos. Taip pat liudytojai kalbėjo lytiškumo, savivertės ir tapatybės paieškų, patyčių klausimais. Šokėjai ir muzikantai, reaguodami į šias istorijas, sukūrė savo pasirodymus. Taigi kiekvienas liudijimas buvo lydimas meninio kūrinio.
Popiežius jaunimui kalbėjo: „Ačiū jums, Monika ir Jonai, už jūsų liudijimą! Išklausiau jį kaip bičiulis, tarsi sėdėtume drauge kur nors bare po Jaunimo teatro spektaklio ir kalbėtumės apie gyvenimą, gurkšnodami alų arba girą.
Tačiau jūsų gyvenimas – tai ne teatro spektaklis. Jis realus, konkretus, kaip ir kiekvieno iš mūsų, esančių čia, šioje gražioje aikštėje, kurią juosia dvi upės. Ir, kas žino, gal visa tai padės mums dar kartą permąstyti jūsų gyvenimo istorijas ir jose atrasti Dievo žingsnius. Nes Dievas nuolat vaikščioja po mūsų gyvenimą. Nuolat vaikščioja. Vienas didis filosofas sakė: „Bijau, kai Dievas praeina! Bijau jo nepastebėti!“
Jūs, kaip ir ši arkikatedra, esate patyrę situacijų, kurios jus visiškai sužlugdė, išgyvenę gaisrų, po kurių atrodė, kad nepajėgsite pakilti. Ši šventovė ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta, ir vis dėlto visada atsirasdavo žmonių, kurie ryždavosi ją atstatyti iš naujo, kurie nepasiduodavo sunkumams, nenuleisdavo rankų. Vienoje gražioje alpiečių dainoje yra maždaug tokie žodžiai: „Kopimo meno paslaptis yra ne nenukristi, bet nukritus nelikti gulėti“. Visada pradėti iš naujo, ir šitaip kopti aukštyn. Ir jūsų Tėvynės laisvė yra iškovota tų, kurie nesileido įveikiami baimės ir nesėkmių. Tavo, Monika, tėčio gyvenimas, sveikatos būklė ir mirtis, tavo, Jonai, liga galėjo jus sužlugdyti.Tačiau jūs esate čia, kad pasidalintumėte savo patirtimi žvelgdami tikėjimo akimis, padėdami ir mums pamatyti, kad Dievas davė jums malonę ištverti, vėl pakilti ir tęsti gyvenimo kelionę.
<…>Parama jums gyvenime buvo ir pagalbos kitiems patirtis, pamatymas, kad šalia mūsų yra žmonių, kuriems negera, dar blogiau negu mums. Monika, tu pasakojai apie savo darbą su neįgaliais vaikais. Matydami kitų trapumą, esame grąžinami į tikrovę, ir tai neleidžia mums gyventi vien tik laižantis savo žaizdas. Negražu gyventi skundžiantis. Negražu gyventi laižantis savo žaizdas! Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį, nerasdami tinkamų galimybių! Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalinti ką išgyvena, ir bijančių, kad grįš praėję laikai. Jūs galite atsiliepti į šiuos iššūkius tiesiog būdami šalia, susitikdami su kitais. Jėzus kviečia mus išeiti iš savęs, rizikuoti susitikti „veidas į veidą“ su kitais. Iš tiesų, tikėti į Jėzų dažnai reiškia šuolį į tuštumą su aklu pasitikėjimu, o tai yra baisu. Kartais tikėjimas veda mus į diskusiją su savimi, kviečia išeiti iš savo susikurtų schemų, o tai gali mums sukelti kančią, atimti drąsą. Tačiau būkite drąsūs! Sekti Jėzumi – tai uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia mums pasijausti bendruomenės dalimi, o ta bendruomenė mus drąsina, lydi, įpareigoja tarnauti kitiems. Mielas jaunime, tikrai verta sekti Kristumi, nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią jis kviečia, – švelnumo revoliucijoje (plg. apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, 88)<…>“.
Visą Popiežiaus kalbą jaunimui rasite svetainėje popieziausvizitas.lt.
Braukė laimės ašaras
Šilutės pirmosios gimnazijos moksleivės Gretos Ancikevičiūtės įspūdžiai po susitikimo:
„Susitikti su charizmatiškuoju Katalikų bažnyčios vadovu, išgirsti jo nešamą evangelinės vilties žinią, susirinko įspūdingas žmonių skaičius ne tik iš visos Lietuvos, bet ir kitų šalių. Dienos metu Katedros aikštėje vyko įvairių grupių pasirodymai, buvo dalijamasi maistu, diskutuojama, skambėjo žmonių liudijimai. Tvyrojo nepaprasta atmosfera – neveltui Šventajam Tėvui lankant hospiso ligonius, visą dieną buvęs apniukęs dangus staiga pradžiugino saule, kuri švietė tol, kol popiežius nepaliko Katedros aikštės.
Popiežiui pajudėjus nuo Aušros vartų link Katedros, kur jo jau laukė susirinkęs jaunimas, emocijos vis stiprėjo. Pagaliau jam atvykus ne vienas iš mūsų braukė laimės ašarą. Skambėjo Jaunimo giesmė, kurios dalį jaunimas atliko Popiežiaus gimtąja kalba – tai labai nustebino Katalikų bažnyčios vadovą.
Katedros aikštėje sakydamas kalbą jaunimui, Popiežius kvietė atkreipti dėmesį į praeitį – nevengti kalbėtis su senoliais, išklausyti juos. Taip pat jis kalbėdamas rėmėsi Lietuvos himnu, kalbėjo apie mūsų tautos istoriją ir sunkumus, pavadindamas mus tauta, kuri turi tvirtą sielą ir išlaikė stuburą, nepaisant visų negandų. Šventasis Tėvas linkėjo pasipriešinti individualizmui, kuris mus atriboja nuo kitų, padaro egocentriškais, pasipūtusiais, besirūpinančiais tik savo gerove.
„Negražus gyvenimas stovint priešais veidrodį. Bet gražus gyvenimas su kitais – šeimoje, su draugais, kovojant kartu su tauta“, – sakė Popiežius.
Popiežiui pajudėjus link Apaštalinės nunciatūros, kartu pajudėjo ir visa didžiulė minia – daugiau nei 30 tūkstančių žmonių. Kartu su jais gavę Popiežiaus palaiminimą ir įspūdžių, kurių užteks visam gyvenimui, šilutiškiai keliavo link autobuso iškėlę vėliavą su Šilutės simboliu – žuvyte.
Už kelionę jie dėkingi Savivaldybės vadovams, katalikų bažnyčios klebonui R.Saunoriui, mokytojoms Audronei Denisevičienei ir Virginijai Rupainienei.
Į susitikimą vyko ir Švėkšnos moksleiviai
Tarp daugybės jaunimo buvo ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos moksleiviai su mokytojomis Dainora Greviene, Violeta Stoniene, Danute Šneideraitiene bei visuomenės sveikatos priežiūros specialiste Nijole Braziene.
Pasak V.Stonienės, šiai kelionei mokiniai ruošėsi nuo pavasario. Lietuvių kalbos pamokose, padedant mokytojoms Rasvitai Kundrotaitei, Ritai Vanagienei ir Gitanai Žygaitytei, rašė laiškus Šventajam Tėvui, tikybos pamokų metu, susipažino su Popiežiaus Pranciškaus biografija, mokėsi himną „Kristus Jėzus – mūsų viltis“. Šis himnas jaunuosius piligrimus lydėjo visą kelią ir ilgai skambėjo širdyse.
Į kelionę švėkšniškiai išvyko anksti ryte dviem mokykliniais autobusais. Kelionė buvo jaudinanti, pilna nerimo ir nežinomybės. Tik atvykus į Vilniaus Katedros aikštę, praėjus patikrą ir pasiekus numatytą sektorių D3, pasak mokytojų, pasidarė ramiau. Susitikimo su Popiežiumi teko laukti apie 6 valandas, kurios neprailgo, nes moksleiviai klausėsi koncertų, liudijimų, susitiko su senais draugais ir spėjo susirasti naujų.
„Štai ir lauktoji akimirka… Visi balsu ir pakuždomis kartojo tą patį: „Jau, jau atvyko…“ Susitikimas buvo jaudinantis, nes visi susirinkusieji kvėpavo ta pačia – Šventumo dvasia“, – pasakojo V.Stonienė.
Už šią dvasingumo dovaną jaunieji Švėkšnos katalikai yra dėkingi „Saulės“ gimnazijos direktorei Daliai Dirgėlienei, parapijos klebonui Juliui Meškauskui, mokinių tėveliams ir vairuotojams Romui Vileikiui ir Juozui Greviui.
Parengta pagal popieziausvizitas.lt ir G.Ancikevičiūtės, V.Stonienės atsiųstą informaciją.
