Šilutės ligoninės gydytojai: „Nėra tokio mediko, kuris norėtų pakenkti pacientui“

gydytojai silutes ligonineVasario 11-oji – Pasaulinė ligonių diena, tad „Sveikatos šaltinis“, žinoma, negali nereaguoti į tokią datą.

Kokie esame mes – ligoniai? Ar visada pas gydytoją suskumbame laiku? Ar nebūna taip, kad tyrimus atlikę medikai susiima už galvų: ką daryti – visa ligų puokštė? O gal būna kaip tik atvirkščiai – pernelyg greit, vos apsunkus galvai ar gyvsidabrio stulpeliui dar tik artėjant prie 37 laipsnių kūno temperatūros padalos, jau stovime poliklinikos registratūroje? Ar visada adekvačiai vertiname situaciją, kai tenka palaukti prie gydytojo kabineto durų, kai suserga arba ir amžinybėn išeina artimas žmogus?

Tokie klausimai medikams gal ir nėra visai tradiciniai, bet kaip tik to paklausėme Šilutės ligoninės gydytojų.
Galbūt diskutavusių gydytojų nuomonė vienus papiktins, o kiti jai beatodairiškai pritars. Kaip ten bebūtų, ją išgirsti, t.y., pažvelgti ir į kitą medalio pusę, verta.

Neonatologė Rasa Čeponienė:

– Mano pacientai patys mažiausi – ką tik gimę, t.y., didžiulį stresą patyrę kūdikiai, kurių nepaklausi, ką jiems skauda. Kartais mes juos net prilyginame ateiviams iš kosmoso, nes kaip ateiviams jiems tenka adaptuotis žemėje – prisitaikyti gyventi visai kitokiomis sąlygomis, nei iki tol gyveno. Jų kūnelis per trumpą laiką turi „apsisėti“ šioje aplinkoje esančiais mikroorganizmais, jie turi išmokti kvėpuoti, valgyti, turi persitvarkyti jų kraujotaka, užsiverti širdelės angos.

Tuo laiku yra įvairių organizmo būklių, patologijų, kurias ne visas galima spėti pamatyti, nes kūdikiai pas mus išbūna labai trumpai – vos dvi paras. Patirtis, kurios jau turime, leidžia mums matyti ir vos gimusio kūdikio bėdas, bet ne viską įmanoma pamatyti iš karto. Pavyzdžiui, širdelės angos kai kada užsiveria ne per kelias dienas, o per savaitę, mėnesius ir net metus. To nenumatysi.

Naujagimį parsivežusiems tėvams galiu patarti vos pastebėjus, kad kažkas ne taip su jūsų kūdikiu, iš karto skubėti pas vaikų gydytoją. Jei padažnėjo jo kvėpavimas, jis atsisako valgyti, pakilo temperatūra – šie požymiai pagrindiniai, kurie turėtų sukelti nerimą. O pakilusi temperatūra gali būti ir infekcijos požymis.

Mano taisyklė – su naujagimiu geriau pas gydytoją atvažiuoti be reikalo, negu neatvažiuoti.

Pediatrė Vaidilutė Intienė:

– Aš siūlau įsidėmėti dar vieną taisyklę: susirgus vaikui svarbiausia yra tėvų intuicija. Juk niekas geriau nepažįsta vaiko nei jo mama ir tėtis. Todėl visada ir patariu jiems klausyti savo širdies, o ne kaimyno ar interneto patarimų. Ir visada pati išklausau tėvų pastebėjimus apie vaiko būklės pakitimus. Dažniausiai tėvai neapsirinka.

Pediatrui labai svarbu matyti vaiką. Net jei jis nekalba, gydytojas daug mato vien į akis pažvelgęs. O jo nematant galima patarti net priešingai.

Kitas dalykas, kad visuomenėje apstu visokių baimių, dažnai – nepagrįstų. Ypač dabar, kai siaučia gripas. Dažnai net tabletėlės nuo temperatūros nesugirdę tėvai su vaiku jau bėga pas gydytoją. O čia – eilės milžiniškos, visi pikti, ir kokį virusą pasigauti nesunku.

Suprantu, kad žmonės labai įgąsdinti mirčių dėl gripo komplikacijų, bet vis tiek siūlau jiems nepanikuoti, pirma sugirdyti vaistukų nuo temperatūros ir pasekti vaiko būklę nors pusdienį. Tokių vaistų juk yra visuose namuose. Tik jei ir temperatūrai nukritus vaiko būklė būna kitokia nei įprastai, jis yra vangus, liūdnas, nenori valgyti, ryškėja kitokie simptomai, reikia vesti jį pas gydytoją.

Amžinas klausimas – reikia mušti temperatūrą ar ne? Bendra taisyklė: gerti ją mažinančius vaistus rekomenduojama tik temperatūrai pakilus aukščiau 38,5 laipsnio. Bet nėra taisyklės be išimties. Pagrindinis rodiklis – vaiko būklė. Nes vienas vaikas ir 38 laipsnius temperatūros turėdamas jausis lyg niekur nieko, o kitam ir 37,5 laipsniai jau gali sukelti traukulius.

Parsivežę vaiką iš ligoninės, tėvai irgi turi būti budrūs. O pastebėję bet kokį naują simptomą, iš karto aptarti jį su gydytoju.
Gydant be galo svarbu ligonio pasitikėjimas mediku. Jei ligonis ateina nusiteikęs priešiškai, jei demonstruoja nepasitikėjimą, kontakto, o kartu ir gero rezultato nebus. Pacientas ir gydytojas turi būti draugai, todėl visiems sakau: eikite pas tą gydytoją, kuriuo pasitikite.

Chirurgas Algis Starkus:

– Pats baisiausias dalykas chirurgijoje – savigyda. Ji mūsų srityje iš viso nepriimtina. Jei skauda pilvą, koją, ji tinsta, ne bobučių klauskite, ką daryti, bet iš karto važiuokite pas gydytoją. Ir vaiką laiku atvežkite, nes jo sveikata priklauso nuo tėvų požiūrio ir rūpesčio.

Itin atsakingai reikia vertinti pilvo skausmus, nenurašyti jų kokiam virškinimo sutrikimui. Ypač, jei nepraeina kelias valandas. Juk net ir mums, chirurgams, ligoninėje jau tyrimus atlikus, dažnai dar būna neaiški skausmo priežastis, tenka žmogų kurį laiką stebėti. Chirurgijoje irgi geriau atvažiuoti be reikalo, nei pavėluoti.

Dar noriu akcentuoti planinės ir skubios chirurgijos skirtumus. Nemažai ligonių turėjau, kurie net kelerius metus vaikščiojo turėdami dideles išvaržas ar akmenis tulžies pūslėje ir nesiryžo planinėms operacijoms.

Reikia žinoti, kad planiniam gydymui galima pasirinkti gydytoją, o toks gydymas visada saugesnis, greitesnis, pigesnis, sėkmingesnis, sulaukiama mažiau komplikacijų ir nuostolių – žodžiu, visais atžvilgiais pranašesnis už skubų. Planinei operacijai žmogų galima paruošti, padaryti reikiamus tyrimus. O ką suspėsi padaryti, kai pacientas atvažiuoja ištiktas priepuolio skausmų? Nieko.

Kalbam ir kalbam apie tai, kad nors ir turime planinę chirurgiją, o užleistų atvejų vis dar tiek daug.

Chirurgas – endoskopuotojas Vytautas Žvirblis:

– Žmonės dabar labai bijo vėžio. Nebijo infarkto ar insulto, kurie dažnai pakerta visiškai ir iš karto, bet bijo vėžio, kuris dauguma atvejų, jei laiku kreiptasi, yra išgydomas. Paradoksas, bet taip yra.

Dar vienas paradoksas, kad net ir labai to vėžio bijodami, dažnai kreipiasi vėlai. Net labai vėlai.

Dažnai pirmasis pamatau paciento skrandžio ar storosios žarnos vėžį, kurių dabar labai daugėja. Klausiu: „Negi tu, žmogau, nieko nejautei?“ „Jaučiau, – atsako, – bet nekreipiau dėmesio…“

Reikia kreipti dėmesį, jei pajutote bet kokius pasikeitimus organizme: diskomfortą pavalgius, tuštinimosi sutrikimus. Žinokite – tai ne šiaip sau, pasikeitimų be priežasties nebūna. Ir skausmo be ligos nebūna. Skausmas yra pirmas ir pats rimčiausias ligos signalas. Jį pajutus, iš karto reikia kreiptis į Šeimos gydytoją, o jis išrašys siuntimą tyrimui. Dabar yra tiek programų, tad net mokėti nereikia – tereikia rasti šiek tiek laiko sau.

Nesakau, kad gydytojai iš karto viską pamatys – mes ne visagaliai, galime pražiūrėti, ir aparatūra ne viską parodo. Bet jei skauda, eikit dar kartą. Tuomet dar atidžiau žiūrėsime. O pavėlavus dažnai operacijos nebepakanka, reikia spindulinio ir kitokio gydymo, ir rezultatai žymiai blogesni.

Endoskopija – didelis medicinos patobulėjimas, dabar endoskopu atliekame daug skrandžio operacijų.

Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas, traumatologas Darius Steponkus:

– Traumatologijoje didelis pavojus žmogaus gyvybei kyla patyrus galvos traumą. Atrodo, kreipiasi žmogus, atliekame tyrimus, bet vis tiek nėra garantijos, kad vėliau kas nors neišlįs. O jei pajuntate pykinimą, galvos skausmą ar svaigimą, temsta sąmonė, net jei prieš valandą buvote pas gydytoją, skubėkite vėl. Traumatologijoje tokie simptomai – didelė grėsmė.

Patyrus lūžius, pavojus yra kiek mažesnis. Žinoma, jei lūžusi galūnė nėra imobilizuojama, yra grėsmė, kad į kraujo apytaką pateks kaulo riebalai, gali susiformuoti kraujo krešuliai. Tai jau rimtas pavojus gyvybei. Ypač pirmosiomis dienomis po lūžimo ar operacijų. Pacientui pradėjus vaikščioti, tokių komplikacijų rizika išnyksta. Tuoj pat noriu įspėti, kad žmonės nepanikuotų, šios komplikacijos ypač retos, bet deja, ir medikai ne visada gali padėti, jei jos įvyksta, tuo labiau nėra tokios įrangos, kuri apie tai perspėtų.

Gydytojai traumatologai – ortopedai gydo ne vien tik traumas. Didelė dalis žmonių kreipiasi dėl įvairių sąnarių skausmų. Gydytojo galios čia vėlgi ribotos. Nėra pasaulyje vaistų, kurie sustabdytų senėjimą, kurį visada lydi sąnarių susidėvėjimas. Tačiau laiku diagnozavus ligą, laikantis gydytojo rekomendacijų, gyventi galima komfortiškiau.

Pokalbio pabaigoje išsivystė bendra diskusija apie pacientų ir gydytojų santykius.

– Pastaruoju metu ypač dažnai girdime apie nelaimingai – mirtimi – pasibaigusius atvejus. Todėl daug žmonių pasiduoda panikai, pas gydytojus skuba net tada, kai jokių ligų simptomų nesimato. Būna ir priešingai – nekreipia dėmesio, todėl pavėluoja.

Nėra tokio gydytojo, kuris norėtų pakenkti pacientui. Mes universitete mokomės 12-13 metų, vėliau mokomės visą gyvenimą, turime didelę praktiką. Bet… Gydytojai – ne Dievai, o kiekvienas žmogus – mirtingas. Pasitaiko ir mirties atvejų. Iki gyvenimo pabaigos skauda dėl kiekvieno tokio atvejo, prisimename visus juos. Bet mes juk negalime numirti kartu su kiekvienu pacientu.
Ir ligos labai keičiasi, sukėlėjai mutuoja. Yra žaibinių infekcijų – tėvai ir gydytojai bijome meningokoko infekcijos. Gali būti taip, kad apžiūrint ligoniuką nieko nepamatysime, o jau po poros valandų vaikas atsidurs reanimacijoje.

Visada skaudina neobjektyvumas, o neobjektyvumo, priešiškumo gydytojams mūsų visuomenėje labai daug. Matyt, ne veltui medikų konferencijose kartais nelinksmai pajuokaujama, jog visame pasaulyje žmonės miršta dėl ligų, apsigimimų ar senatvės, tik Lietuvoje – dėl gydytojų kaltės…

Mūsų šalyje jau tradicija tampa kas kartą mirus žmogui, net senoliui, ieškoti kaltų. Matyt, pamiršome, jog ne amžinam gyvenimui žmogus ateina į šį pasaulį, jog yra kritinių būklių, jog visi kažkuo sergame ir visi esame mirtingi.

Gydytojai visada bando daryti tai, ką tuo metu mano esant veiksmingiausia, nes mums visiems svarbu ir kitkas – kad prieš savo sąžinę būtume švarūs. Bet mes stebuklingų lazdelių, deja, neturime…

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.