„Šilutės ligoninės gydytojai mane ištraukė iš ano pasaulio. Nėra žodžių, kuriais galėčiau apsakyti savo dėkingumą. Lenkiuosi jiems už išgelbėtą gyvybę, už tai, kad vėl esu su savo šeima ir artimaisiais”, – sako šilutiškis Petras Doržėjevas.
Jis papasakojo savo staigios ligos istoriją ir skiria padėką Šilutės ligoninės gydytojui urologui Edgarui Padimanskui, gydytojui chirurgui Algiui Starkui ir visam medikų kolektyvui.
„Tas lietingas, vėjuotas rudens rytas nebuvo malonus, bet nieko bloga nežadėjo. Iš vakaro buvau žmonėms sutvarkęs šildymo sistemą, tad ruošiausi į objektą pasiimti įrankių. Žmonės mano darbu buvo patenkinti. Čiupau sunkų aparatą, įsidėjau į automobilį ir grįžau į Šilutę. Visiškai neįtariau, kad tas nelemtas kilstelėjimas atves mane per žingsnį iki mirties.
Grįžęs jaučiausi pavargęs, buvo šiek tiek negera – pykino. Atsiguliau – pagalvojau, kad praeis. Pailsėti nepavyko. Užėjo tokie nežmoniški pilvo skausmai, kad tiesiog temo akys, nebesiorientavau aplinkoje. Nepadėjo jokie skausmą malšinantys vaistai.
Pakliuvau į Šilutės ligoninės Priėmimo – skubios pagalbos skyrių, atskubėjo budintis gydytojas E.Padimanskas. Jis padarė kraujo tyrimus, reikiamas nuotraukas – visi rodiklai buvo idealūs. Skausmas jau buvo aprimęs, todėl norėjau keliauti namo. Bet, kaip dabar suprantu, gyd. E.Padimansko intuicija sakė ką kita: jis liepė man dar luktelti Priėmimo skyriuje – maža kas…
Netrukus jo abejonės pasitvirtino – vėl užėjo baisūs skausmai. Dabar nebepamenu, kokių žodžių lavina plūdo iš manęs skausmas – jis buvo galingesnis už protą…
Gyd. E.Padimanskas iškart paguldė mane į Chirurginį skyrių ir skubiai iškvietė iš namų skyriaus vedėją A.Starkų. Šių dviejų puikių gydytojų komanda, jų operatyvūs, teisingi sprendimai išgelbėjo mane nuo mirties. Ant operacinės stalo paaiškėjo, kad man prie pat skrandžio atplyšo dvylikapirštė žarna. Teko perpilti kraują, gelbėti vidaus organus.
Išgyvenau ir už išgelbėtą gyvybę esu be galo dėkingas visam Chirurginio skyriaus personalui ir TIKRIEMS GYDY-TOJAMS E.Padimanskui bei A.Starkui. Lenkiu prieš Jus žilą savo galvą.
Žiūriu dabar per ligoninės langą į rudeninę Šilutę ir galvoju, kad galėjau jos nebematyti. Jei ne šie savo darbui atsidavę gydytojai profesionalai, mano artimieji būtų sutikę pačią skaudžiausią lapkričio 1-ąją…”