Mielieji, trumpas dienos dygsnis. Toks trumpas, kad vos spėjus atmerkti akis jau ir vėl tamsu. Bet naktis daugiau neilgės. 7.14 lygiai tiek dabar tos dienos, bet dar šiek tiek palūkėkime, sustokime niekur neskubėdami, ir jau visai netrukus pastebėsime, kad diena ilgėja, kad pradedame eiti į šviesą.
Ir mes suskubkime su ja. Su ilgėjančia diena, su šviesa. Palikime praeities tamsumoje visa tai, kas buvo bloga, kas skaudino mus ir neatnešė džiaugsmo kitiems. Apdenkime balta staltiese kūčių stalą ir pasidalinkime su savo artimaisiais ramybe, susikaupimu, tikėjimu. Pasidalinkime duona ir viltimi, artumu ir meile, nes visa kita maitina ne sielą, o kūną, tą laikiną mūsų pakeleivį, lydintį mus į ateities begalybę, o ar jis yra pats svarbiausias?.. Paskui uždekime šimtus, tūkstančius žvakių, ir šitaip praneškime visam pasauliui, kad kiekvienas esame pasirengęs priimti kasmet per šventas Kalėdas mums iš naujo gimstantį kūdikėlį Jėzų, ir kad ne dovanos, ne prabanga mums svarbiausia, o tai, kad esame kartu, kad galime apkabinti vieni kitus, ištiesti ranką vienišiems ar kenčiantiems, ištverti nepriteklius ir pasidalinti paskutiniu kąsniu. Nes būtent šito mus moko Tas, kuris ateina ir sako: palieku jums ramybę…
Tad tegul būna ši šventė kiekvieno mūsų širdies ir sielos puota. Tegul nušviesta Kalėdų žvaigždės ji atneša tikrąjį džiaugsmą, palaimą ir atleidimą. Kartu su džiaugsmu ir spindesiu, su saulėn krypstančia diena, su mus visus apgaubiančiu gerumu pasitikime šventas Kalėdas ir neleiskime į savo namus vėl įsėlinti kasdienybės pilkumai. Palikime savo širdis atviras meilei ir nuoširdumui, gerumui ir Dievo palaimai.