Mieli skaitytojai, taip maža šviesos aplinkui. Taip maža. Tokia trumpa diena, neskubanti ateiti, bet skubanti išbėgti pro siaurutes ir girgždančias nuo šalčio vakaro duris. O kiek daug šviesos širdyse. Kaip skaisčiai ja apšviečiame savo rimtį ir laukimą, savo baltutį stalą, išpuoštą eglės šakelėmis… Kaip gražiai plevena žvakė, savo liepsna nutvieksdama mūsų veidus – susikaupusius, rimtus, bet laimingus, kad štai, prabėgus metams, mes vėl drauge: bendroje maldoje, bendroje ramybėje, apgaubti tos pačios meilės ir namų šilumos.
Dalinkimės kalėdaičiu – lyg viltimi ir tikėjimu, nes tai, kuo dalinamės, mus paverčia turtuoliais. Susikibkime už rankų ir perduokime vienas kitam žinią, kad meilė, tik ji, yra visų svarbiausia, kad ji neturi pradžios ir pabaigos, kad Dievo sukurtas stebuklas yra ne Švento rašto eilutėse, bet mūsų pačių kasdienybėje, bendrystėje, geroje valioje ir geruose darbuose. Žinokime, kad vakar, šiandien ir rytoj mes buvome, esame ir būsime ne vieniši ir pamiršti, bet mylimi ir apglėbti baltučiais amžinybės sparnais.
Tegul skalsi būna šventų Kūčių duona. Tegul nė vienas šį šventą vakarą nelieka užmirštas, apleistas ir vienišas. Tegul ne skambūs pažadai, o rankos, galinčios pasirūpinti tais, kam reikia pagalbos, veda mus nuo šventės link kasdienybės, o atlaidumu ir atjauta lyg siena atsiribokime nuo pykčio, pagiežos, savanaudiškumo, paniekos ir puikybės. Ir kai suskambės šventų Kalėdų varpai, barstydami savo dūžius po visą plačią padangę, leiskime jiems pasibelsti į kiekvienas duris, į kiekvieną širdį. Priimkime tą tyrą, skaidrų skambėjimą, pakilkime kartu su juo virš blogio ir pykčio, pašlovinkime meilę ir viltį, ir džiaukimės, džiaukimės, džiaukimės sulaukę kūdikėlio Jėzaus gimimo!