Vienus išvežė, kiti tremtyje gimė
Į salę buvo įnešta LPKTS Šilutės skyriaus vėliava. Popietę pradėjusi Onutė Kuskienė pasidžiaugė susitikimu, atvykusiu jaunimu, pakvietė būti aktyviais, klausti ir pasakoti. Iš Sibiro negrįžę tremtiniai pagerbti tylos minute.
Rajono tarybos narė Sandra Tamašauskienė perdavė padėką nuo Europos Parlamento nario Liudo Mažylio, pasidžiaugė, kad dabar nebereikia slėpti savo praeities, kad reikia domėtis savo šeimos istorija, o tam padeda archyvai. „Dar prieš metus nebūtume galėję nė pagalvoti, kad istorija gali pasikartoti. Karas Ukrainoje mus visus privertė iš naujo susimąstyti, negalime tylėti, turime apie tai nuolat kalbėti, nes žūsta, išvežami iš savo šalies nekalti žmonės“, – kalbėjo S. Tamašauskienė.
Apie savo vaikystę Sibire pasakojęs Antanas Balvočius minėjo, kad nors tada buvo sunkus gyvenimas, tačiau šeimos gyveno draugiškai, kaimynai padėdavo vieni kitiems, kartu švęsdavo religines šventes, padėdavo laidoti mirusiuosius. Pasak A. Balvočiaus, ir sugrįžus pradžia nebuvo lengva: „Trūko draugų, tarp vaikų buvo gili nesantaika, su mumis niekas nenorėjo draugauti. Mes lakstydavome ant bažnyčios šventoriaus akmeninės tvoros, „kariaudavome“, – būdavome ginkluoti ragatkėmis. Esame ir sužeidę vienas kitą“, – prisiminė šilutiškis.
Roza Šikšnienė, buvusi Šilutės muziejaus direktorė ir gimė Sibire. Ji pasakojo, jog vėliau buvo nuvažiavusi pamatyti tas vietas, kuriose gyveno. „Nors būdavo labai šalta, tačiau vaikai turėjo savų pramogų – visą dieną galėdavome laisvai vaikščioti ir žaisti, nors kur čia nueisi, kai aplink nieko nėra, tik miškas, o kitas kaimas labai toli. O jau uogos kokios skanios būdavo. Tėvai dirbdavo, o mes irgi sugrįždavome tik vakare. Mama labai gražiai dainuodavo, jos pasiklausyti susirinkdavo ir kaimynai, visi kartu dainuodavo. Daktaras būdavo tik už penkiasdešimties kilometrų“, – prisiminimais dalijosi R. Šikšnienė.
Pasak jos, vežami į Sibirą žmonės sugebėdavo pasiimti siuvimo mašinas, kurios paskui juos ir maitindavo, ir fotoaparatus. Todėl šiandien galima pamatyti užfiksuotas gyvenimo Sibire akimirkas: ir tamsias, ir šviesias.
Skambėjo tremties dainos
Klausydamiesi Marijonos Suchockaitės-Jankauskienės pasakojimo ne iš knygų, o tikrų prisiminimų, susirinkusieji žavėjosi sklandžia senolės kalba ir išlaikyta energija. „Išvežė mūsų šeimą naktį. Maisto leido pasiimti trims dienoms, truputį rūbų. Per kitus vežimus jau leisdavo pasiimti daugiau daiktų.
Buvo karas, gyventi buvo labai sunku. Tėvai daug ir sunkiai dirbo. Iki 1945 metų pabaigos tėvai negavo jokio laiško, jokio siuntinio. Labai mažas maisto davinys buvo, gyvenome pusbadžiu. Iš arklio ašutų mama pasidarydavo siūlą, kad turėtų kuo sulopyti drabužius. Nebūdavo degtukų, reikėdavo per naktį saugoti žarijas, kad vėl galima būtų užkurti ugnį“, – pasakojo M. Jankauskienė. Susirinkusiems ji parodė savo atsiminimų knygą „Gyvenimo brydė“ ir iš Sibiro parsivežtas žirkles, skirtas avims kirpti, kuriomis pati dirbo.
Prisiminimų popietę dainomis paįvairino tremtinių dukra Regina Jokubaitytė, folklorinio ansamblio „Verdainė“ vadovė. „Kai grįžome į Lietuvą, buvau dar maža. Prisimenu, ką pasakojo tėvai. Mano mama labai gražiai dainuodavo, ją vadino lakštute. Žmonėms reikėjo peno, prisiminimų iš namų – gelbėjo bendras dainavimas, maldos, giesmės. Kai trėmė mamos šeimą, jos seserys pasiėmė dainų sąsiuvinius. Stebuklas, juos išsaugojo per ilgus tremties metus.
Vieną man padovanojo. Kad ir kaip sunkiai tėvai dirbdavo, skurdžiai gyveno, tačiau vakarais susirinkę dainuodavo, puošdavo savo namus siuvinėtomis staltiesėmis, paveikslėliais. Dažniausiai dainuodavo „Lietuva brangi“. Regina kartu su mokiniais ir kitais popietės dalyviais padainavo keletą tremtyje skambėjusių dainų.
Buvęs žurnalistas Stasys Mėlinauskas pasidžiaugė, kad atgavus nepriklausomybę atsirado galimybė rašyti apie daug baisių dalykų, kurie buvo iki tol. Jis pasakojo, kad yra parašęs keletą knygų, viena jų – apie Macikų lagerį: „Macikai: sugrįžimai atminties taku“. Paskaitė ištraukų iš knygos. Apie partizaninį judėjimą kalbėjo Vytautas Žiogas, savo kalbą iliustruodamas atsineštomis knygomis, gausiai iliustruotomis nuotraukomis.
Popietę organizavusi LPKTS pirmininkė Regina Tamošauskienė, kreipdamasi į mokinius, sakė, kad tądien jie dalyvavo gyvoje istorijos pamokoje ir išgirdo liudininkų pasakojimus apie tremtį. R. Tamošauskienė palinkėjo, kad diena, kai reikėtų eiti į partizaninį karą, niekada nepasikartotų.
Gyvas, amžininkų papasakotas sunkus gyvenimas tremtyje palietė visų širdis. Mokiniai vartė knygas, domėjosi fotografijose užfiksuotomis akimirkomis. Pokalbiai tęsėsi ir prie arbatos puodelio.