„Tik saugokit, nesugadinkit ir nepameskit“, – perspėjo Jonas Gavėnia, „Šilutės naujienų“ redakcijai perdavęs 1991 metais Šilutės rajono Tarybos išleistą Sąjūdžio leidinį „Santara“. Šį laikraštuką jau 26-erius metus saugo jo mama Antanina. Branginti yra dėl ko, nes šiame leidinyje įrašytos jos vyro Jono ir sūnaus Egidijaus pavardės – pirmųjų šilutiškių, 1991 metų sausio 10-ąją išvažiavusiųjų ginti vos prieš 10 mėnesių nepriklausomybę paskelbusios Tėvynės.
Kiekvienų metų sausio pradžioje Antanina išsitraukia šeimos relikvija tapusį laikraštuką, pavarto, pažiūri. Nudiegia taip giliai širdin įsirėžę prisiminimai… Juk ir pati tą šaltą sausį į Vilnių važiavo du kartus, buvo pasiryžusi beginklė krūtine uždengti Lietuvą nuo okupantų.
„Sūnus Jonukas niekada šio laikraštuko nebuvo matęs. Kai buvo dar vaikas nerodžiau, saugojau, kad nesudraskytų“, – sako moteris.
Rytoj 27-ąjį kartą švęsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, ir tai yra proga priminti, kad už laisvę reikėjo kovoti, ją apginti. Ją saugoti reikia ir dabar.
Istoriniai faktai
Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.
Sovietų Sąjunga nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. 1991 m. sausio 8 d. SSRS gynybos ministras įsakė įvesti desantininkų padalinius į Baltijos šalis. Į Lietuvą pradėjo vykti divizijos daliniai iš Pskovo. Sausio 12 d. Vilniaus gatvėse pradėjo judėti šarvuočiai.
Naktį į sausio 13-ąją Vilniuje lietuviai stojo ginti kareivių ketinamo užgrobti spaudos pastato, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato, parlamento. Gindami televizijos bokštą žuvo 14 žmonių. Pasaulis pasmerkė SSRS veiksmus. Lietuvos palaikyti atvyko delegacijos iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos.
Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę tik 1991 m. liepos 29 d., su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.
Prisiminimai dar gyvi
„Vartydama „Santaros“ laikraštuką pagalvoju, kaip dar gyvi išlikome“, – sako moteris.
„Santaroje“ rašoma, kad pirmasis autobusas iš Šilutės į Vilnių išvyko sausio 10 dieną, 19.30 val. Po to jie vyko vienas po kito. Tačiau pirmasis išvažiavo pustuštis… Jame tarp pirmųjų Šilutės pasiuntinių buvo ir Antaninos vyras Jonas bei vyriausias sūnus Egidijus.
Antrą kartą su vyru į Vilnių išvažiavo ir Antanina. Septynerių Jonuką paliko su mama. Moteris prisimena, kad vaikas verkė, kai mama išvažiavo. Paskui važiavo dar kartą – visus tuos, kurie norėjo ginti Tėvynę, vežė tuometinis „Baldų kombinatas“ (Antaninos darbovietė).
„Ką per televizorių rodo, tai lašas jūroje, bet kai savo akimis matai…“ – laisvės sargybą prisimena keturių vaikų mama.
Išgyvenimai buvo tokie stiprūs, kad paliko gilų įspaudą atmintyje. „Po kelerių metų mane operavo Klaipėdos ligoninėje. Po operacijos atėjo gydytoja, atsisėdo ant lovos ir klausia: ponia Antanina, ar tikrai buvote Vilniuje sausio 13-osios naktį? Pasirodo, po narkozės būtent apie tuos įvykius kalbėjau. Ir pati nežinau, ką prišnekėjau…“, – sako šilutiškė.
Ryžtas ginti Tėvynę buvo didžiulis, į Vilnių vedė meilė Lietuvai, geresnio gyvenimo viltis. „Nebuvo taip blogai, tačiau tikėjome, kad bus geriau gyventi“, – sako ji.
Bet atsidususi Antanina pripažįsta, kad nors dabar yra visko – įvairiausių maisto produktų, daug galimybių keliauti, bet … nėra pinigų. Anot jos, gyvenimas ne visiems vienodai duoda, kaip kas sugebėjo, taip tas sukosi. Ji džiaugiasi, kad vaikai gerais žmonėmis išaugo.