Kone visas gyvenimas – 60 metų – netekus vienos kojos. Tai likimas, kurio nepavadinsi kitaip, kaip vienu sunkiausių, duotų žmogui. Per tą laiką išauginti vaikai, pasistatyti namai, nuravėta begalės daržų, melžtos karvės ir prižiūrėtos kiaulės… Sakote, neįmanoma? „Įmanoma“, – atitaria šilutiškė Darata ŠLAJIENĖ, gruodžio 19 dieną sulauksianti 85 metų jubiliejaus.
Tiesa, senolės skruostu nuriedanti išdavikė ašara karts nuo karto išduoda – sunku buvo. Labai sunku. „Bet ką pakeisi? Kur nubėgsi?“, – vėl lyg savęs, lyg pašnekovų klausia močiutė. Ir su mėgėjais dejuoti, reikia ar nereikia – keiksnoti likimą, dalijasi ilgamečiais išgyvenimais ir savos – moteriškos – stiprybės receptais.
Norėjo padėti kaimynėms
Daugiau nei 6 dešimtmečiai jau praėjo nuo tos 1951-ųjų birželio 28-osios, skausmingai pakeitusios visą D.Šlajienės gyvenimą.
Tuomet vos 25-uosius ėjusi jauna moteris kartu su vyru išvežė savo pirmagimį Petriuką skiepyti. Jaunėlis 9 mėnesių Broniukas liko namuose su seneliais. Važiuoti iš Žiogų kaimo iki Švėkšnos reikėjo apie 7 kilometrus, tiek pat ir atgal. Žinia, ne kokiu greitaeigiu automobiliu, o arkliuku pakinkytu vežimu.
Grįžti teko vienai su sūneliu, nes vyras dar liko Švėkšnoje. Pavėžėti namo įsiprašė ir pakeleivės – gretimame Vilkų Kampo kaime gyvenusios seserys ir sena močiutė. Trys moterys susėdo ant vežimaičo priekyje padėtos lentos, senolė įsitaisė gale. Darata ant kelių pasiėmė sūnelį.
Šiandien svarsto, kad jei tuomet nebūtų sutikusi pavėžėti tų moterų į gretimą kaimą, jei iš karto būtų sukusi namo, nelaimės būtų išvengusi. Bet argi žmogui duota nuspėti visus likimo vingius?.. „Norėjau padėti pažįstamoms moterims, o gavosi taip, kad per tą norą jos žuvo, o aš visam likusiam gyvenimui likau invalidė“, – sako moteris.
Ligoninėje – beveik pusę metų
Tai, ką ji prisimena šiandien, tik trumputės nuotrupos po nelaimės, nes paties smūgio, žinoma, atmintyje neišliko. Ir kaip galėtų išlikti, jei po vežimo ratais sprogo mina? Išdraskė viską – ir vežimą, ir moteris, ir arklį. Iki namų vos kilometras bebuvo likęs…
Kaip atrodė sprogimo vieta, jai tik gerokai vėliau pasakojo įvykio vieton subėgę kaimynai, vyras ir uošviai. Abi pakeleivės – seserys žuvo, senolė liko sunkiai sužalota. Žuvo ir Daratos pirmagimis sūnelis.
Jau gerokai vėliau, ilgai gulėdama uostamiesčio ligoninėje, nors šeimynykščiai jai nieko nesakė, moteris suprato, kad vaikelio nebėra. Sako tik paklaususi artimųjų, kaip mažylį laidodami aprengė…
Klaipėdos ligoninėje išgulėjo beveik pusmetį. Sužalojimai buvo tokie sunkūs, kad pirmąsias porą savaičių Darata tik protarpiais atgaudavo sąmonę. Vieno tokio prašviesėjimo metu sako pajutusi, kad jai jau pjauna koją. Paklaususi gydytojų, bet šie patikinę, kad nepjauna. Toliau – ir vėl užmarštis.
Artimieji Daratai jau ir kunigą buvo atvežę, kad šis paskutinį patepimą suteiktų. Bet moteris išgyveno, o galutinai atgavusi sąmonę suprato – vienos kojos ji nebeturi.
Pagimdė dar du sūnus
Prisimindama pirmuosius žingsnius su ramentais namuose, senolė vėl braukia ašarą. Kur kas gausiau tos ašaros riedėjo tuomet, prieš 60 metų, grįžus iš ligoninės. „Pradžioje buvo ne tik sunku judėti, dar buvo ir gėda. Tik vėliau apsipratau“, – neslepia ji.
Kaip dabar reikės gyventi, kaip namus, vaikus, gyvulius ir daržus prižiūrėti? – tokie klausimai ramybės nedavė kas rytą vos akis praplėšus.
Mokėsi vaikščioti su ramentais, „krukiais“ vadinamais. Iki šiol dėkinga kaimynui, sugebėjusiam tokius sumeistrauti. Daug darbų nudirbdavo tiesiog atsisėdusi ir šliuoždama žeme. Apsimaudavo vatines kelnes ir leisdavosi sėdomis šliuožti per kiemą ir daržus, viena kojele pasispirdama. Taip ir karves melžė, kiaules šėrė, daržą valė, kambarius apsivalydavo, vaikus prisižiūrėjo.
Būtent – vaikus, nes po kelerių metų Šlajų kieme jau krykštė ne tik Bronius, bet ir dar du sūnūs – Petriukas ir Stasys.
Prisimena sekmadienius, kuomet vyras išeidavęs Švėkšnon į bažnyčią. Daratai belikdavo sėdėti namuose ir ašarą braukti.
„Verkdavau tada, bet kur su viena koja iš kaimo nupulsi, kaip nuvažiuosi? Juk net autobusai tada nevažiavo“, – toliau dėlioja skaudžius prisiminimus.
Žinia, ne visą ūkį ant savo pečių nešė Darata – ir vyras rūpestingas buvęs, ūkyje dirbęs ir namais rūpinęsis. Ir uošviai gelbėję.
Bet kiek pajėgė, darė pati, o ilgainiui su vyru dar ir namus išsistatė. „O kaip kitaip – juk reikėjo gyventi toliau“, – porina senolė.
Tik kojos protezo pritaisyti D.Šlajienei nebuvo galima – pernelyg aukštai buvo amputuota jos kojelė.
Jau devinti metai našlaujanti senolė dabar gyvena Šilutėje, pas sūnų Petrą. Šis įrengė jai įvažiavimą į kambarėlį, tad dabar neįgaliojo vežimėliu jau ir į lauką gali išvažiuoti. Močiutė taip pat yra Šilutės neįgaliųjų draugijos narė, bendrauja su savo likimo broliais ir sesėmis. Pas juos nuvažiuoti negali, bet draugijos nariai patys ją aplanko.
Darata dėkoja Dievui ir likimui, kad vaikai darbštūs, rūpestingi išaugo. Guodžiasi tik „nervų“, tai yra – sveikatos nebeturinti. „Ir iš kur jie bus, tie nervai, kad gyvenimas toks sunkus, toks sunkus buvo“, – atsidūsta.