Praėjusi didžiulius gyvenimo išbandymus ir iššūkius, kritusi į neviltį ir vėl kilusi ieškoti svajonių, Julija Leonavičienė šiandien labiau už viską vertina galimybę būti kartu su artimaisiais. Jauna moteris kasdien gyvena džiaugdamasi gyvenimu ir visomis akimirkomis, kurias gali įamžinti pačios darytose nuotraukose.
„Visi turtai, barniai nieko nereiškia, kai nežinai, kiek teks gyventi“, – sako šilutiškė.
Deganti užsidegimu kurti ir puoselėti naujai atidarytą fotostudiją moteris dalijasi savo geromis emocijomis. Anot jos, fotografavimas – ne tik pomėgis, virtęs maloniu užsiėmimu, bet ir stebuklingas vaistas, padėjęs jai įveikti paskutinės stadijos kraujo vėžį.
Nuo teisininkės iki fotografės
Pašnekovė yra kilusi iš mišrios šeimos – jos mama ukrainietė, o tėtis lietuvis. Su nežymiu akcentu kalbanti Julija didžiąją gyvenimo dalį praleido Šilutėje. Tiesa, vaikystėje jai teko nemažai su šeima keliauti.
„Kadangi tėtis buvo karininkas, nuo vaikystės teko apkeliauti daug pasaulio šalių. Paskui abu tėvai nutarė nuolat gyventi Lietuvoje, tad grįžome į Šilutę. Čia gyvena tėčio artimieji“, – pasakojo Julija.
Šilutėje baigusi rusų mokyklą Julija toliau studijuoti pasirinko Maskvoje. Šiame dideliame mieste ji neakivaizdiniu būdu baigė teisės studijas.
„Aš pati sau dažnai užduodavau klausimą: kaip siejasi teisės mokslai ir fotografija? Turbūt tie dalykai nėra suderinami, bet pomėgis fotografuoti man kilo iš noro kurti ir daryti kažką gražaus“, – sako moteris.
Tiesa, vaikystėje Julijai labai sekėsi piešti, o ir studijų metais artimieji sakydavo, kad teisė – ne jos sritis. Daugelis net siūlė imtis meninės veiklos, galbūt net rašyti knygas.
Pirmieji objektai fotografijose – vaikai
Sugrįžusi po studijų į Šilutę, Julija kurį laiką atliko praktiką prokuratūroje. Vėliau, susidūrusi su bevaisėmis darbo paieškomis ir augindama vaikus vis dažniau į rankas ėmė fotoaparatą, kurį jai padovanojo vyras, taip pat karininkas. Sako norėjusi įamžinti visas gražiausias vaikų akimirkas: kiekvieną jų šypsenėlę, emociją. Taip pamažu viskas ir prasidėjo.
Tiesa, fotoaparatas jai jau nebuvo naujiena, dar studijų laikais Julija mėgo įamžinti draugų ir artimųjų gražiausias akimirkas.
Kai vyras padovanojo profesionalų fotoaparatą, Julija fotografijos meno kantriai ėmė mokytis stebėdama filmus socialiniame tinkle „YouTube“, skaitė knygas, domėjosi profesionalių fotografų darbais. Suprantama, pirmaisiais nuotraukose įamžintais objektais ji rinkosi savo dukrytę Amandą ir sūnelį Armandą. Su jais mama praleido daugiausiai laiko, laisvomis minutėmis kantriai siuvo įvairių personažų rūbelius, gamino dekoracijas.
Ir šiandien Julijos studijoje galima pamatyti nemažai pačios pasiūtų vaikiškų rūbelių: boružėlės, angelo, princesių, kareivėlių ir t.t. Anot pašnekovės, ji atidavė visą širdį savo sumanymams ir rūbelius siūdavo net po savaitę, ieškodavo jiems tinkamų medžiagų, kad nuotraukose mažyliai atrodytų, kuo originaliau.
„Fotografuoti vaikus – didžiulis malonumas ne tik man, bet ir vaikams. Jie tuomet yra įtraukiami į savotišką žaidimą“, – prisipažįsta moteris.
Julija atsimena įvykį, kai fotosesiją savo vaikams surengė prie jūros. Tuomet ji vieną savo vaikų buvo papuošusi angelo sparnais. Mažylis išdykaudamas bėgiojo po kopas ir staiga išniro prieš nieko neįtariančių praeivių akis. Žinoma, tuomet jie net aiktelėjo netikėtai išvydę mažą vaiką su angelo sparnais, o vėliau juokavo, kad jiems iš dangaus nusileido angelėlis.
„Man pačios geriausios įamžintos akimirkos yra tos, kurios kelia šiurpuliukus. Todėl vaikai, kurie labiausiai geba natūraliai išreikšti emocijas, ir yra man mieliausi fotografavimo objektai“, – sako fotografė.
Liga padėjo svarbų tašką
Kai Julija vis stipriau užsidegė fotografavimu, o nuo dekoracijų bei rūbelių siuvimo namuose ėmė darytis ankšta, natūraliai sutuoktiniams kilo mintis, kad reikia kitų erdvių – fotostudijos. Joje būtų galima ne tik fotografuoti, bet ir kurti dekoracijas.
Dar vieną lemtingą postūmį šiam apsisprendimui padarė prieš 3 metus kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkusi žinia, kad Julija serga… kraujo vėžiu. Išgyvenimų, abejonių dėl ateities buvo visiems: ir šeimai, ir artimiesiems. Julija prisipažįsta, kad tai jai buvo pats baisiausias etapas, kurio net neįmanoma nusakyti.
Viskas įvyko labai netikėtai. Klastingas auglys išlaužė moteriai stuburo slankstelį, todėl Julijai teko daugybę laiko praleisti ligoninėje. Už tai, kad šiandien ji gyva, yra dėkinga, kad kūnas priėmė chemoterapiją, padėjo įveikti vėžio ląsteles. Šiandieninė jos būsena yra tarsi stebuklas, nes išgyti iš paskutinės stadijos vėžio beveik neįmanoma. Julija atsimena, kad po pirmųjų atliktų tyrimų gydytojas buvo labai nustebęs, kaip ji dar iš viso vaikšto…
„Tuo metu fotografavimas ir padėjo įveikti ligą, – prisipažįsta Julija. Vos grįžusi iš gydymosi ligoninėje, ji imdavo už rankučių savo vaikus ir su jais eidavo į gamtą fotografuoti.
Šiandien Julija visai kitaip mato pasaulį. „Norėjosi, kuo daugiau įamžinti vaikų akimirkų, kuo daugiau“, – sako moteris.
Ši negailestinga liga, kaip pripažįsta pašnekovė, paskatino jos vyrą padaryti staigmeną. Vyras buvo tas žmogus, kuris pasiūlė įsirengti fotostudiją ir padėjo suieškoti patalpas.
Fotostudijai atiduoda visą save
Julija savo fotostudijos duris atvėrė praėjusių metų spalį.
„Pagal visus standartus buvo sunku rasti tinkamas patalpas, nes norėjosi pakankamai erdvės, kad tilptų visos dekoracijos, būtų pakankamai šviesos ir prieinama nuomos kaina“, – sako pašnekovė.
Šiuos fotografės poreikius atitiko naujai įrengtos patalpos Lietuvininkų g. 19 name. Šiandien ji džiaugiasi, kad naujoje foto studijoje gali ne tik kurti, užsimiršti nuo skaudžios praeities, bet ir įgyvendinti svajones.
Dabar Julija čia ne tik siuva rūbus, bet ir gamina įvairias dekoracijas: lanksto iš popieriaus, vielos, daug eksperimentuoja su spalvomis, žolelėmis, jomis puošia sukurtus objektus – didžiulį iš šakelių surištą mėnulį, medį, pienės pūkelius. Studijoje yra nemažai dekoracijų, kurias galima pritaikyti įvairioms progoms: krikštynoms, vestuvėms, Velykoms, Valentino dienai, šeimos fotosesijoms.
Moteris džiaugiasi, kad jos didžiuliu potraukiu kurti dekoracijas užsikrėtė ir kaimynė. Jos kartu dažnai važiuoja į mišką rinkti šakelių, gėlių, abi komponuoja, tariasi.
„Atsakingai žiūriu į kiekvieną fotosesiją. Kai artėja fotosesijos diena, vis galvoju apie dekoracijas, planuoju, kaip įamžinsiu akimirkas, arba kartais net iš anksto nuvykstu apsižiūrėti vietų, kur žmonės pageidauja, kad juos fotografuočiau“, – sako pašnekovė.
Valanda ar dvi su žmonėmis priešais objektyvą – tik viena, nedidelė profesionalaus fotografo darbo dalis. Kita – daug ilgesnis laikas, kai iš kelių šimtų nuotraukų reikia atrinkti, retušuoti pačius geriausius kadrus. Julija pripažįsta, kad kartais jai norisi išsaugoti visas nuotraukas, ypač tas, kuriose įamžinti natūralūs, jautrūs, šilti žmonių jausmai – tai nuotraukos, kurios fotografę verčia jausti šiurpuliukus.