Gyvenome su vyru. Vyras daug gėrė, mušdavo mane, todėl neapsikentusi palikau jį ir su dukrele išėjau į kitą butą atskirai nuo jo. Paskui jis atsiprašinėjo, buvau jį trumpam priėmusi pas save atgal. Bet tai truko neilgai, vėl susipykome, ir jis išsikraustė. Išeidamas pasiėmė šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių ir kitus daiktus, kuriuos buvo pirkęs.
Bandžiau dirbti tai vienur, tai kitur, nesisekė. Tada apsisprendžiau išvažiuoti į Angliją pas savo naują tuometinį draugą ir ten paieškoti laimės. Dukrą žodiniu susitarimu palikau pas jos tėvo mamą. Susitarėme, kad kai atsistosiu ant kojų, grįšiu ir pasiimsiu.
Išvažiavusi kurį laiką dirbau, bet sužinojau, kad laukiuosi. Nėštumas buvo sunkus, keletą kartų teko gulėti ligoninėje. Tad keliauti į Lietuvą negalėjau. Grįžau tik po metų jau pagimdžiusi. Grįžau pasiimti dukros ir sužinojau, kad dar prieš pusę metų esu paduota į teismą, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų priskirta su tėvu. Nors kai bendraudavau per „Skype“ su dukra ir jos močiute, man niekas apie tai nė žodžio nepasakė.
Išsigandusi, kad iš manęs atims vaiką, čiupau dukrą ir pabėgau į Angliją. Atvažiavus čia paaiškėjo, kad tėvas padavė mane į teismą, papirko teisėją ir ji paskyrė jam laikiną globą, kol įvyks teismas. Nutartis įpareigojo mane grąžinti jam vaiką. Jie dar nežinojo, kad aš išvažiavau, kitaip sakant, slapsčiausi. Tada paskelbė mano dukros paiešką. Taip pat ir Interpolo paiešką.
Prieš išvažiuodama palikau įgaliojimą savo mamai. Ji pasamdė advokatą, pradėjo skųsti tuos kvailus nuosprendžius. Po mėnesio pasiekėme, kad ir paiešką nutrauktų. Kitas tėvo žingsnis buvo toks – jis parašė pareiškimą, kad nelegaliai išvežiau vaiką iš Lietuvos. Anglijoje vyko teismas ir liepė man grįžti su dukra į Lietuvą. O Lietuvoje diena prieš tai patenkino mūsų skundus ir panaikino tėvui laikiną globą. Gaila, kad sužinojome tai per vėlai. Gal būtų pasikeitęs ir sprendimas Anglijoje. Grįžau ir, aišku, tada padaviau vyrą į teismą, kad dabar duotų man laikiną globą. Mano prašymą patenkino.
Padaviau savo vyrą antstoliams, nes buvo priteisti alimentai, o jis niekada jų nemokėjo. Atskaičiuosiu tik už metus, kai buvau jį palikusi. Vis dėlto kaip šlykščiai elgiasi žmonės. Viską daro paslapčia, iš mamos vaiką atima.
Visiems prišnekėjo, kad aš pagrobiau vaiką. Kaip mama gali pagrobti savo vaiką? Pridėjo nelegaliai į internetą skelbimų su mano nuotrauka, kad policija manęs ieško, nors policija manęs neieškojo. Parašiau pareiškimą grįžusi į Lietuvą. Šlykštūs ten žmonės. Svarbiausia, kad tam tėvui vaikas net nerūpi ir jis jo niekada neaugino. Kai palikau jo mamai vaiką, jis buvo užsienyje. O dabar visiems meluoja, kad jis vienas augino vaiką nuo pat gimimo, o aš gerdavau. Nors viskas būdavo atvirkščiai.
Jis man girtas net peiliu yra grasinęs, o kiek kartų sumušė, net nesuskaičiuoju. Tai kaip tokiam vaikas rūpės? Vaikas rūpi tik jo mamai ir jo sesei senmergei, kuriai apytiksliai 34 metai. Ji neturi nei šeimos, nei vyro. Ji čia spiria savo brolį, kad eitų ir atimtų vaiką. Ant manęs nėra nė vienos juodos dėmelės.
Niekada nebuvau nei asociali mama, nei į rizikos šeimas įtraukta. Nieko panašaus. Dabar dukra jau pusę metų pas save. Dėl jos kovosime ir aš, ir mano šeima, kad viskas taip ir liktų. Jei jie būtų taikiai kalbėję, kaip žmonės, viskas būtų kitaip. Bet jie viską darė šitaip šlykščiai ir paslapčia. Tai baisu.
Žodžiu, nekask kitam duobės, nes pats įkrisi. Kai grįžau į Lietuvą, beldėsi su policija į namus, nes Anglija mane įpareigojo leisti susitikti su tėvu. Bet jie nežinojo, kad prieš dieną Klaipėdos teismas priėmė kitokius sprendimus mano naudai. Tad grįžusi į Lietuvą nesilaikiau Anglijos sprendimo. Atvažiavusiems policininkams paaiškinau, ir jiems teko išvažiuoti. Kadangi mes visi trys skridome lėktuvu, jis dar tada bandė iš manęs atimti vaiką. Daugiau jam neliko ką daryti – tik pagrobti vaiką taip, kaip buvau padariusi aš. Kai manęs atvažiavo pasitikti mama, jai teko iškviesti policiją. Ji prašė palydėti iki mašinos, nes nuo mūsų mergaitės tėvas neatsitraukė nė per žingsnį. Nuolat gąsdino vaiką.
Pirmi dukros močiutei pasakyti žodžiai buvo tokie: „Tėvas mane griebė už rankos, norėjo nusitempti.“ Ačiū Dievui, dabar laikinai globa priskirta man, tačiau yra kitas „bet“. Man uždraudė išsivežti vaiką iš Lietuvos. Savo sūnų Deimantą su vyru aš palikau Anglijoje ir nebegaliu grįžti ten atgal. Kaip galima priiminėti tokius sprendimus? Anglijoje liko visa mano šeima ir mano gyvenimas. Man Lietuva svetima šalis. Tokiais sprendimais praktiškai teismas ardo mūsų šeimą ir neleidžia man grįžti namo. Sieksime, kad tai būtų persvarstyta.
Mano buvęs vyras tebeėda man gyvenimą ir griauna mano šeimą. Grįžusi į gimtąją Šilutę niekur nevaikštau, nes bijau dėl savo gyvybės, nežinau, kas jam, „apsivartojusiam“, šaus į galvą. Juk dar kai būdavau Lietuvoje, jis vaikščiodavo naktimis aplink buto langus, kur aš būdavau su savo naujuoju draugu Audriumi. Yra su šautuvu namuose jo ieškojęs. Vakarais atvažiuodavo su draugais ir daužydavo mano langus. Mes su dukra drebėdavome už durų, kad tik jam nepavyktų jų išlaužti. Tai ar toks žmogus gali auginti vaiką?
Mergaitei dabar ketveri. Ji linksma, auga su manimi, savo broliu ir patėviu, kuris jai atstoja tėvą. Nei apie tėvą, nei apie močiutę niekada neužsimena. Tai parodo, kad ji nenori pas juos grįžti. Štai tokia mano istorija.