„Skirtumas tarp tikros odos ir jos pakaitalo – gyvybė“, – sako Vilnius Dailės Akademijos kostiumo dizaino specialybės absolventė, šilutiškė Liucija Domkutė. Šią mintį mergina įgyvendino savo baigiamąjame bakalauro darbe – eksperimentinėje moteriškų drabužių kolekcijoje „SCALA“ (liet. – žvynelis).
Panaudojusi pamušalinį trikotažinį audinį ir lazerines technologijas, ji sukūrė unikalų audinį – pitono odos pakaitalą, kuris nuo jį dėvinčio žmogaus judesių įsitempia, atsileidžia, sukurdamas neįprastą žvynelių judėjimo vaizdinį.
Liucijos darbas puikiai įvertintas ir dizaino srities profesionalų. Liepos pradžioje įvykusiame konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2013“, mados dizaino kategorijoje, Liucijos kolekcija „SCALA“ pripažinta geriausia. Laimėjusi pirmąją vietą bei 4000 Lt piniginį prizą, savo džiaugsmu šilutiškė nori pasidalinti su kraštiečiais ir kartu įkvėpti jaunąją kartą.
„Svarbiausia nebijoti siekti savo tikslų, svajonių, negalvoti, jog pasiseka „kitiems“ – pasiseka tiems, kas nebijo ir daug dirba. To ir linkiu jauniems ir talentingiems Šilutės kūrėjams“, – sėkmės formulę atskleidžia jaunoji kūrėja, su kuria kalbamės apie gimtąją Šilutę, kūrybą bei ateities perspektyvas.
– Kaip kilo mintis sukurti drabužių kolekciją, imituojančią gyvatės odą?
– Iš pitonų odos pagaminta produkcija ne vienerius metus iš eilės tampa mados žinovų geidžiamiausia preke. Mados industrijos sukurtas pitono odos įvaizdis – seksualumo, glamūro, prabangos – skatina vartotojus pirkti, geisti šių gaminių, dažnai nežinant jų tikrosios vertės. Pitonai – naujausia šiandieninės mados industrijos auka.
Pirminiu stimulu sukurti kolekciją tapo organizacijos PETA (didžiausia tarptautinė organizacija pasaulyje, kovojanti už gyvūnų teises) filmai apie žiaurų, neetišką elgesį su ropliais dėl odos pramonės. Mano kolekcijos „SCALA“ esminė idėja – sukurti įtaigų audinį – pitono odos pakaitalą, pasitelkus modelius bei surengus fotosesiją atkreipti visuomenės dėmesį į neetišką elgesį su pitonais, raginti žmones susimąstyti ir imtis priemonių – nebežudyti gyvūnų dėl jų odos.
Eksperimentinių ieškojimų metu sukurtas kolekcijos audinys ir dizainas yra ne tik potenciali alternatyva pitono odai mados industrijos pramonėje, bet ir socialinė kova prieš gyvūnų naikinimą. Šis audinys atlieka ne tik meninę, laikinąją funkciją, bet taip pat gali būti laisvai dėvimas, naudojamas pramonėje.
– Kiek laiko, pastangų prireikė sukurti kolekciją „SCALA“?
– Tai truko pusę metų, tačiau, manau, tai jau daug ankščiau brandintų idėjų ir patirties vaisius. Sukurti kokybišką, novatorišką ir originalią, aktualią kolekciją – didelis iššūkis ir sunkus darbas, man tikrai reikėjo daug pastangų ir nenuilstamo darbo.
– Minėjai, kad kolekcijos fotosesija įvyko gyvačių fermoje. Ar tai vieta, kur tikrai auginamos gyvatės?
– Fotosesijos vieta atskleidžia kolekcijos inspiracijos šaltinio – neetiško elgesio su gyvatėmis – atmosferą: fermas, kuriose jos auginamos ir žudomos. Baugi, šalta atmosfera kontrastuoja su kolekcijos šviesiais, lengvais modeliais.
Tai nėra tikra gyvačių ferma, ji buvo butaforiškai sukurta fotosesijai. Fermų, kuriose auginamos gyvatės, skirtos paaukoti mados industrijai, yra Pietyčių Azijoje.
– Kada prasidėjo tavo kelias į mados pasaulį? Ar nebuvo sunku įstoti į Vilniaus dailės akademiją?
– Pirmosios mintys apie mados dizaino studijas gimė 9-10 klasėje. Nors visą gyvenimą žinojau, kad rinksiuosi meninę profesiją, tačiau svyravau tarp tapybos, grafikos. 12 klasėje tvirtai apsisprendžiau stoti į Vilniaus dailės akademiją, pasirinkau kostiumo dizaino specialybę.
Kasmet ši specialybė tampa vis populiaresnė, tad įstoti tikrai nėra lengva, reikia pasiruošimo, motyvacijos ir viską valdančio kūrybos „alkio“.
– Kur semiesi kūrybinio įkvėpimo?
– Yra daug mitų, kaip kūrėjai semiasi įkvėpimo: prigimtinis talentas, svaigalai, sekinantis darbas – kiekviename gal yra lašelis tiesos. Bet tikroji sėkmė yra sunkus darbas, aplinkos suvokimas ir mokėjimas visa tai interpretuoti. Man idėjos ateina atliekant eksperimentinius tyrimus, analizę. Kartais jos gimsta akimirksniu, bet dažniausiai tai būna smegenų perkrova, kurios metu ateina savaiminis atsakymas – jį išmeta smegenys tam, kad neperkaistų.
– Kas paskatino dalyvauti konkurse „Lietuvos jaunojo dizainerio prizas“? Ką tau reiškia šis apdovanojimas?
– Šis konkursas vyksta jau trečius metus ir pritraukia visus mados, grafikos, produkto jaunuosius dizainerius, nes šis prizas yra aukščiausias Lietuvoje įvertinimas, kurį gali gauti pradedantieji šios specialybės atstovai.
Šiemet dalyvauti konkurse pareiškė norą 75 bakalauro studentai iš visų Lietuvos aukštųjų mokyklų. Darbai buvo vertinami pagal 4 kriterijus: originalumą, aktualumą, idėjos potencialą tapti realiu produktu bei koncepcijos pristatymo būdą.
Man asmeniškai šis apdovanojimas daug davė tiek finansiniu, tiek savireklamos aspektais, suradau naudingų kontaktų.
– Ar tolimesnį savo gyvenimą sieji su mada? Ar sunku Lietuvoje jaunam dizaineriui išgyventi tik iš kūrybinės veiklos?
– Esu nenuilstanti, smalsi asmenybė, domiuosi daugeliu dalykų. Manau gyvenime ieškosiu įvairovės ir išbandysiu ir kitokių veiklos sričių. Tačiau šiuo metu esu panirusi į mados sritį.
Lietuvoje jaunam dizaineriui išgyventi nėra lengva, reikia daug dirbti, reklamuoti save, ieškoti pažinčių, kelių save parodyti ir tuo pačiu metu išlikti kūrybingam.
– Kokie brangiausi atsiminimai apie Šilutę? Kokios mėgstamiausios pasivaikščiojimo vietos?
– Šilutėje prabėgo nuostabūs mano gyvenimo metai. Vasarą su draugais mėgdavau nuvykti iki Rusnės pasimaudyti, vakarais susitikdavome kavinėse.
Šilutę man primins mano kraštiečiai draugai, su kuriais bendraujame iki šiol. Taip pat vertinu prabėgusius metus Šilutės dailės mokykloje, kur gavau aukšto lygio paruošimą ir kūrybinę atmosferą tarp profesionalių mokytojų.
„Jaunojo dizainerio prizo 2013“ paroda veiks iki rugpjūčio 3 d. Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ ekspozicijų salėje.
Projektas: „Kultūros uostas: Kūryba.”