To negana: pandemija atėmė ir galimybes įprastai bendrauti su bičiuliais, privertė netgi keisti darbo pobūdį – išmokti dirbti ir mokytis nuotoliniu būdu. Įprastas šventines keliones tarp miestų apribojo policijos užkardos, uždaryta daug parduotuvių bei paslaugų įmonės, tad didžiųjų švenčių išvakarėse buvome priversti atsisakyti daugelio paslaugų, neturėjome galimybės net įprastai išrinkti artimiesiems dovanų nei juos pasveikinti.
Tačiau yra viltis, kad išrastos vakcinos ir vaistai anksčiau ar vėliau atstatys įprastą gyvenimą. „Šilutės naujienų“ skaitytojų klausė: kuo Jums praėjusieji metai buvo neįprasti ir ko jie privertė išmokti? Kaip pandemija pakeitė Jūsų gyvenimą ir ar tikite, jog puoselėta bendrystė vėl sugrįš.
Marina LODUSOVA,Katyčių seniūnaitė, bibliotekininkė:
– 2020 m. įsimins tuo, kad išeinant iš namų reikia nepamiršti užsidėti kaukę. O gatvėje, parduotuvėje, įstaigose žmonės – kaukės: medicininės, dryžuotos, gėlėtos, vaizduojančios meškiuko nosį ar raguočio siluetą, su širdelėmis ar įvairiais užrašais. Kaukės ir skydeliai jau tampa savotiška mada, puošybos elementu.
Metų pradžioje, pasklidus informacijai apie virusą Kinijoje, Europoje, Amerikoje, maniau, kad tai tik didmiesčių liga, kad į mūsų mažą miestelį virusas neužklys. Bet rudenį pačiai teko susidurti su virusu. Saviizoliacijos laikotarpiu, iš aplinkinių žmonių sulaukiau daug palaikymo skambučių, žinučių, lauknešėlių už durų ir draugiškų mostų už lango. Ačiū jiems visiems.
Pagerėjus savijautai, pradėjus lankytis socialiniuose tinkluose padariau išvadą, kad žmonės tik tada patikės viruso egzistavimu, kai patys su juo susidurs. Ir šiandien visiems viruso skeptikams sakau – „linkiu nesusirgti“.
COVID-19 virusas – ne pirmas ir ne paskutinis, su kuriuo tenka susidurti žmonijai. Tikiu mokslu ir manau, kad susivienijusi žmonija įveiks šią pandemiją ir sugrįšime prie įprasto gyvenimo. O pandemija mus išmokė ir įpareigos ir toliau dažniau plauti rankas, parduotuvėse, įstaigose išliks dezinfekcinio skysčio stotelės. Bus nuolat dezinfekuojami pirkinių krepšeliai, vežimėliai. Manau, kad ateityje dar labiau bus propaguojamas nuotolinis darbas.
Jūratė PANCEROVA, Šilutės kultūros ir pramogų centro direktorė:
– Pirmiausia, 2020-ieji metai parodė, kad gyvename pokyčių laiku. Staiga visi pamatėme, kad tai, kas ilgai visiems atrodė stabilu, gali pasikeisti iš esmės vos per keletą mėnesių ar net dienų. Tie metai parodė, kad visada turime būti pasiruošę keistis, ir pirmiausia keistis patys, ieškoti sprendimų ir naujų veiklos formų, išmokti gyventi, kurti, bendrauti naujomis, mums dar neįprastomis sąlygomis.
Iš kitos pusės, tie metai išmokė dar labiau vertinti artimo žmogaus ryšį, tikrą „gyvą“ bendravimą, nes pamatėme, kad tai praradus prastėja ir gyvenimo kokybė.
Jonas BENDŽIUS, Pamario pagrindinės mokyklos direktorius:
– Tie metai ir mums, pedagogams buvo kitokie, kaip ir daugeliui žmonių. Prasidėjus pandemijai, visą mokyklos veiklą teko perkelti į virtualią erdvę. Tai tapo iššūkiu visai didelei mokyklos bendruomenei: mokytojams, mokiniams, tėvams, administracijai. Reikėjo daug ko mokytis, daug ką keisti organizuojant mokyklos veiklą. Karantinas leido mums visiems – suaugusiems, mokiniams kitu kampu pažiūrėti į mokymą ir savo veiklą. Pandemija privertė keisti kai kuriuos įpročius, ieškoti naujų bendravimo formų, diskutuoti.
Galvoju, kad bendrystė sugrįš. Gal kiek kitokia ji bus, tačiau pandemijos metu įgytos pamokos ir patirtys tikrai pakeis ne tik visų asmeninį, bet ir mokyklos gyvenimą.
Remigijus SAUNORIUS, Šilutės šv. Kryžiaus parapijos klebonas – dekanas, kanauninkas
– Turbūt kiekvienas pasakys, kad 2020-ieji metai tikrai buvo kitokie. Užėjusi pandemija daugeliui žmonių sujaukė ne vien poilsio, susitikimų, bendravimo planus, bet galime sakyti, kad ji sujaukė ir įprastą žmonių gyvenimo ritmą. Buvo atsisakyta santuokų, krikštų bei kitų gyvenimo švenčių ar jubiliejų, meldėmės be tikinčiųjų…
O ir tos šventės, kurios vyko, buvo kitokios: užsidarę šventėme šv. Velykas, užsidarę praleidome ir šv. Kalėdas – didžiąsias metų šventes. Ir turbūt ne vienas pastebėjome, kaip sunku yra, kai šalia nėra mums artimų ir brangių žmonių, negalime su jais susitikti, aplankyti ir apkabindami pasveikinti.
Manau tie metai mus visus išmokė, kaip turime branginti ir mylėti šalia esančius žmones, savo artimuosius. Kiekvienas širdyje pajautėme tuštumą, kurią anksčiau visada užpildė bendravimas su kitais, buvimas kartu su artimaisiais.
Todėl šiandien saugokime vieni kitus, brangindami Dievo duotą dovaną – gyvenimą. Tvirtai tikiu, kad kartu nugalėję šią žmonijai tekusią negandą jau netrukus vėl galėsime apkabinti mums artimus žmones ir džiaugtis į žemę atnešta Dievo ramybe bei palaima.
Giedrius BENKUNSKAS, medicinos centro „Puriena“ direktorius:
– 2020-uosius metus prisiminsime visą savo gyvenimą. Apie pandemijas buvome skaitę ar matę filmuose, tačiau niekas neturėjo jokios patirties jas valdant. Todėl net ir valstybiniu mastu buvo daug pasimetimo, improvizacijos, tiesos slėpimo, pasimatė atsakingų pareigūnų kompetencijos ir jų stygius…
Ši pandemija pasaulį pakeitė neatpažįstamai, ir nebūtinai tik į blogąją pusę. Nuotolinių technologijų vystymuisi suteiktas milžiniškas postūmis, kuris nedings ir pasibaigus pandemijai. Be to, žmonija suprato, kokia ji yra pažeidžiama, biomokslas, ko gero, tokių investicijų pasauliniu mastu nebuvo sulaukęs per ištisus dešimtmečius.
Nepasakysiu nieko naujo sakydamas, kad trūksta bendravimo, kelionių, kenčia lėtinėmis ligomis sergantys pacientai ir pan. Svarbiausia išlikti optimistais, nesusirgti, neklausyti „antivakserių“ aktyviai skleidžiamos dezinformacijos bei laikytis kompetetingų institucijų nurodymų. Mokslas tikrai nugalės ir 2021-ieji metai jau bus kitokie.
Aivaras LILEIKIS, Šilutės sporto mokyklos direktorius:
– Praėję metai suteikė išbandymų mums visiems, bet taip pat leido stabtelėti, atsiriboti nuo nereikalingo triukšmo. Išmokome prisitaikyti ir veikti kitokiomis – nežinomybės sąlygomis.
Išmokome mobilizuotis ir priimti sprendimus nežinodami, ar jie kuriam laikui praėjus bus pasiteisinę.
išbandėme ir naujus bendravimo būdus, gerokai išplėtėme savo žinias informacinių technologijų srityje. Tačiau supratome, kad mokinių sportinis ugdymas nuotoliniu būdu pasiekia tik nedidelę dalį tikslų ir gali būti trumpalaikis.
Kad ir perlipant per save, išbandant nuotolinio sportinio ugdymo darbo modelį, išmokta labiau pasitikėti savo darbuotojais ir suteikti jiems daugiau laisvės.
Manau, kad viskas kas gera – sugrįš, ir netgi su kaupu.
