Šilutėje pirmą kartą įvyko unikalus renginys – sutartinių giedojimo vakaras. Šilutiškius į užburiantį giedojimo ritualą įtraukė žinoma folkloro atlikėja Laurita Peleniūtė, kuri yra profesionali atlikėja, grupės „Marga muzika“ bei „Maros rijos“ narė, 15 metų kūrusi kartu su grupe „Žalvarinis“. Jau daugiau nei metus Laurita vysto projektą „Promočių giesmės“, kuris puoselėja svarbų mūsų protėvių palikimą – sutartines.
Sutartinių vakarą šilutiškiams dovanojo architektė Alma Čepienė. Jos pageidavimu, sutartinių dainavimas turėjo būti dovana tiems, kurie susiduria su tam tikrais sunkumais gyvenime – senjorams, žmonėms su negalia, sunkiai besiverčiančioms šeimoms.
Atrado sutartines
„Sutartinės yra puiki proga dainoje susivienyti skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir patirčių žmonėms“, – įsitikinusi kraštietė Kornelija Čepytė, kuri sprendė dauguma vakaro organizacinių rūpesčių.
Mergina pasakoja, kad trauką muzikai jautė nuo mažų dienų. Kol mokėsi Šilutės pirmojoje gimnazijoje, buvo subūrusi grupę, muzika jos nepaleido ir vėlesniais metais. Studijuodama kūrybines industrijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, Kornelija buvo įsitraukusi į džiazo muziką, dainavo ansamblyje. Visgi vėliau muzikos srityje jai norėjosi naujų patirčių.
„Sugalvojau viską pradėti nuo pradžių, o pradžių pradžia yra lietuvių liaudies folkloras“, – pasakoja ji.
Tuomet, prieš porą metų, ji susipažino su folkloro atlikėja Laurita, kuri Korneliją įtraukė į užburiantį sutartinių dainavimą. Kornelija pasakoja, kad ją labai sužavėjo šis muzikos žanras, o ir Laurita geba pateikti sutartines ir folklorą visiškai kitaip – paversti visiems prieinamais.
„Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad sutartinės yra kažkas subtilaus ir neįkandamo kiekvienam. Dauguma galvoja, kad dainavimas – ne jiems, o iš tiesų taip nėra“, – įsitikinusi K.Čepytė.
Pradėjusi dainuoti sutartines ji suprato, kiek daug prarado mūsų tauta, kad užmiršo tą gyvą dainavimą, buvimą kartu dainuojant. Nes dainavimas yra viena iš nedaugelių progų susiburti, o lietuvių liaudies sutartinės yra unikalios, įtrauktos į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) paveldą.
„Dainuodama sutartines atradau didelę prasmę ir supratau, kad kuo daugiau žmonių dainuos, tuo bus geriau“, – sako ji.
Dainuojant sutartines reikia klausyti kito ir girdėti save. Tai ir saviugdos menas, ir komandos darbas, ir galimybė išlaisvinti tiek balsą, tiek pasitikėjimą savimi.
Įprasmino Advento pradžią
Šiuo metu Kornelija studijuoja socialinę antropologiją Kaune. Tačiau gyvena Klaipėdoje, nes sako jaučianti trauką Vakarų Lietuvai, gimtajam kraštui.
Norėdama prisidėti prie gimtojo miesto gerovės, ji Šilutėje suorganizavo sutartinių vakarą. Šis renginys surengtas prieš Adventą, tad įprasmino didžiųjų švenčių laukimo pradžią. Juk dainavimas švenčių laukimo laikotarpyje yra prasmingas ir reikalingas.
„Didžiuosiuose miestuose daug iniciatyvų, o mažesniuose pritrūksta. Kai galiu, noriu prisidėti prie savo miesto bendruomenės gerovės“, – sako ji.
Jos idėja buvo į vakarą sukviesti žmones, susiduriančius su problemomis, ligomis, sunkumais. Vakaro organizatoriams norėjosi, kad jiems tai būtų dovana artėjančių švenčių proga. Sudalyvauti sutartinių vakare sutiko diabeto klubo „Margainis“, „Šilutės viltis“ nariai, taip pat daugiavaikės ir neįgalius vaikus auginančios šeimos. Pakvietė ir senjorų, ir jaunimo.
„Norėjome, kad tai būtų įvairūs žmonės su įvairiomis patirtimis, kad dainuodami sutartines jie galėtų susivienyti bendroje dainoje. Sutartinė turi užtaisą vienyti žmones“, – prisimena Kornelija. Anot jos, mes gyvename susvetimėjusioje visuomenėje, kur trūksta gyvo dainavimo. Lietuvoje žmonės yra jo išsiilgę.
K.Čepytė dėkinga Šilutės pirmosios gimnazijos mokytojai Renatai Petrenkienei, kuri padėjo atrinkti žmones bei Šilutės bibliotekininkams, kurie suteikė patalpas.
Įtraukė į magišką ratą
L.Peleniūtės projektas „Promočių giesmės“ unikalus tuo, kad žmonėms nereikia turėti ankstesnės dainavimo patirties. Laurita kovoja su įvaizdavimu, kad žmonės nemoka dainuoti. Liaudies dainos yra puiki galimybė tai paneigti, nes jas gali dainuoti bet kas.
„Iš pradžių būna daug įtampos ir nepasitikėjimo savimi, bet dažniausiai per valandą žmonės atsipalaiduoja ir pradeda dainuoti“, – pasakoja Kornelija.
Tad paskutinį lapkričio penktadienį kelios dežimtys šilutiškių galėjo nors trumpam atsitraukti nuo savo problemų ir kitaip nei įpratę praleisti penktadienio vakarą.
Laurita naudojo du instrumentus – būgną ir indišką instrumentą „šrutibox“ (shruti-box). Iš pradžių gali atrodyti, kad šis instrumentas prie lietuviškų sutartinių mažai dera, bet iš tiesų jis puikiai palaiko akordą ir žmonėms suteikia komforto, kad „nenuslįstų į dausas“ dainuojant.
Šilutiškiai negavo ir jokio teksto, o turėjo įsiminti vieną frazę, kurią pasakė Laurita. Tai jiems leido dar labiau įsijausti į sutartinę.
Anot Kornelijos, viena yra klausytis sutartinės, o visai kas kita dainuoti. Iš šalies sutartinė skamba kaip ritualinė muzika, bet kai patiri pats, tai supranti, kad sutartinės užburia.
„Vieną sutartinės eilutę galima kartoti nesustojant, ir kai tai daro skirtingos žmonių grupės vienu metu, tai užburia, įtraukia į nesustojamą ratą. Ir norisi jį tęsti, tęsti…“, – apie unikalias mūsų protėvių dainas sakėK.Čepytė. Ir ji džiaugiasi, kad tai galėjo pajusti ir mūsų miesto gyventojai.
