„Skaitymas veikia gydančiai. Jis yra pašventimas, stebuklingas raktas, atveriantis duris į mūsų sielos erdvių gelmes, į kurias kitaip nesugebėtume patekti…“ (Marselis Prustas).
Laikas, praleistas su knyga rankose, praplečia pasaulio vaizdą, suteikia naujų potyrių, žinių. Biblioteka – tai vieta, kur galima atrasti mielą širdžiai knygą ir pasinerti į malonių atradimų, gerų minčių ir emocijų pasaulį. Gera knyga apvalo sielą.
Šilutės F.Bajoraičio viešoji biblioteka, įgyvendindama skaitymo skatinimo projektą „Prie knygos versmės“, finansuotą Lietuvos kultūros tarybos, organizavo veiklų ciklą „Poetinė terapija“. Veiklose dalyvauja gydytoja psichiatrė, rašytoja, poezijos terapeutė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedros docentė dr. Jūratė Sučylaitė.
J.Sučylaitė, baigusi Kauno medicinos institutą, dirbo Kauno psichiatrinėje ligoninėje gydytoja, šiuo metu gyvena Klaipėdoje, dėsto universitete poezijos terapijos, psichikos sveikatos priežiūros, edukologijos, ekspresyviosios terapijos kursus, dirba Psichiatrijos ligoninėje. J.Sučylaitė yra apsigynusi daktaro disertaciją „Ugdomoji poetikos terapija kaip priemonė suaugusiųjų, sergančiųjų šizofrenija ar depresija, įgalinimui“.
Poetinę terapiją gydytoja jau keli metai taiko ligoniams ir sveikiems žmonėms. Kalifornijoje vykusioje JAV Nacionalinės poetinės terapijos asociacijos konferencijoje ji apdovanota Arturo Lernerio pionieriaus ženklu už poetinės terapijos idėjų sklaidą Lietuvoje ir Rytų Europoje.
Dr. J.Sučylaitė Šilutės bibliotekoje vedė praktinius grupinius užsiėmimus skirtingoms socialinėms žmonių grupėms. Užsiėmimų dalyviai reiškė savo jausmus rašydami, diskutavo, aptarinėjo sukurtus tekstus. Vyko susitikimas – paskaita, kuriame dalyvavo mišri auditorija – socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, nevyriausybinio sektoriaus atstovai, kiti bibliotekos lankytojai.
Lektorė dalinosi patirtimi apie mediko ir literato pašaukimą, pasakojo, kaip atrado rašymo terapiją, kaip pasuko poezijos terapijos keliu. Naudodama vaizdinę medžiagą, J.Sučylaitė kalbėjo apie poetinę terapiją, kurios tikslas – uždegti žiburį širdyje.
Kūrybinė veikla kuria aplinką, palankią kūrybai, ji stimuliuoja kūrybiškumą. Kūryba neįmanoma be gilaus atsivėrimo, gydančią galią turi tik tiesos sakymas. Terapijoje stengiamasi padėti žmogui atsiverti, jį išgirsti ir priimti jo reiškiamas mintis.
„Poetinė terapija – dvasinio augimo ir psichinės sveikatos stiprinimo metodas, kur bandoma suartinti kiekvieno grupėje dalyvaujančio ugdytinio ir poeto, lyrinio subjekto patirtis, visi turi galimybę pajausti, kaip per kalbos meną galima išreikšti emocijas ir artėti dvasinės pilnatvės pojūčio link, nes asmeniniai skaitytojų susitikimai su tekstu ir yra svarbiausias dalykas“, – teigia poetinės terapijos Lietuvoje pradininkė, poezijos terapeutė J.Sučylaitė. Poezijos terapija – geriausias įrankis kovai su liga, tai atsipalaidavimo, neigiamų emocijų atsikratymo forma.
Atėjus pas gydytoją dažnai žmogui svarbu papasakoti ne tik medicininę istoriją, bet ir savo psichologinę būseną. Gydytojos teigimu, kai kuriems žodžiu mintis reikšti sunku, todėl rašymas gali būti puiki forma. Poetinė terapija gali padėti tiems, kuriems būtina išgyventi vienokią ar kitokią kančią, norintiems geriau pažinti save, dvasiškai augti. Poetinės terapijos procesas suprantamas kaip žmogaus, literatūros kūrinio ar literatūrinės raiškos ir terapeuto sąveika, kitaip – gydymas poezija: eilėraščių analizė, kūrybiškas rašymas. Taikant poezijos terapiją duodami skaityti eilėraščiai, kuriuose dalyviai gali atpažinti savo likimus ir suprasti, kad galima svajoti, planuoti, įgyvendinti.
J.Sučylaitė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, išleidusi poezijos, eseistikos, apsakymų knygų, apysaką „Sumaištis“, romaną „Susitikimai su ragana“. Eilėraščiai publikuoti poezijos almanachuose, moksliniai straipsniai poetinės terapijos tema – konferencijų leidiniuose.
Susitikimo metu ji skaitė savo kūrybos eiles iš poezijos knygos „Žodžio laukai“. Kartu su J.Sučylaite dalyvavo garbaus amžiaus jos mama, poetė Anastazija Kanoverskytė – Sučylienė. Susitikime prisiliesta ir prie jos kūrybos rinktinės – prisiminimų ir eilėraščių knygos „Pilnas ilgesio gyvenimas“. Pati autorė susirinkusius sujaudino savo perskaitytu eilėraščiu, kuriame ji, buvusi politinė kalinė, perteikė savo būseną, kai kalėjimo kameroje laukė mirties nuosprendžio įvykdymo, kuri vėliau buvo pakeista ilgamete katorga.
„Vieną valandą audros lieka praeityje. Tu jau nebe toks, koks buvai. Brandesnis. Šviesų žaismas krante, sielos švytėjimas žodyje“, – vienas iš J.Sučylaitės prezentacijos teiginių, leidžiantis atsiskleisti, stebėti ir stebėtis, pasijausti nenugalėtam, uždegti žiburį širdyje. Tai ir yra poetinės terapijos tikslai, padedantys stiprinti tai, kas žmoguje sveika.