Mažojoje Lietuvoje vokiečių ir lietuvių kultūros suderintas veikimas pasižymi turtinga ir unikalia dviejų kultūrų sąveika. Ši regiono vieta buvo ir yra svarbi tiek etninei, tiek istorinei, tiek kultūrinei įvairovei. Vokiečių bendruomenė čia gyveno jau nuo viduramžių, ypač Prūsijos laikais, ir paliko reikšmingą pėdsaką architektūroje, kalboje, tradicijose ir švietime. Lietuvių kultūra, savo ruožtu, išlaikė stiprias tradicijas, kalbos gyvybingumą ir stiprų ryšį su gamta bei religija.
Bendras šių dviejų kultūrų veikimas išryškėja per bendras šventes, kultūros renginius, mokyklas ir memorialines vietas, kurios liudija abiejų tautų bendravimo istoriją. Mažojoje Lietuvoje yra daugybė dvarų ir bažnyčių, kuriose susipina vokiečių ir lietuvių architektūros elementai. Be to, literatūros, muzikos ir meno srityse vyksta tarpkultūriniai mainai, kurie skatina abipusį supratimą ir vertinimą.
Bendravimas saugo istorinį paveldą
Šis unikalus kultūrinis bendravimas ne tik išsaugojo regiono istorinį paveldą, bet ir prisidėjo prie dviejų tautų bendros ateities kūrimo, stiprinant tarp jų ryšius bei skatinant tolimesnį dialogą ir bendradarbiavimą. Apie tai prisiminta H. Šojaus muziejuje vykusiame seminare, kuriame apie vokiečių šviesuomenės indėlį į krašto kultūrinį gyvenimą kalbėjo istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, docentė Silva Pocytė.
Sovietų genocido pradžia Klaipėdos krašte ir Mažojoje Lietuvoje galima laikyti 1944 m. spalio 9 d. įvykdytas civilių gyventojų žudynes. Pabaltijo I fronto 159-oji Polocko tankų brigada, kirtusi Šilutės–Klaipėdos plentą, kuriuo traukėsi civiliai gyventojai, traiškė pabėgėlių vežimus ir arklius, o kareiviai plėšė turtą ir prievartavo moteris.
Baltarusijos III fronto 2-asis tankų korpusas, spalio 21 d. trumpam užėmęs Nemerkiemį (vok. Nemmersdorf) prie Gumbinės, čia išprievartavo ir po to sadistiškai nužudė 72 moteris (net 8–12 metų mergaites ir 84 metų senutę), sušaudė 50 čia laikomų prancūzų belaisvių. Raudonarmiečiai masiškai viešai prievartavo moteris bei merginas, po to jas nusmeigdami durtuvais. Viena jų, likusi gyva, parašė: „Rusų kareiviai mūsų moteris puolė nelyg vilkai. Net nuo žindomo kūdikio atplėšdavo jauną motiną ir čia pat žagindavo“. Karaliaučiaus krašte dėl genocido žuvo iki 330 000 žmonių, iš jų apie 40 % buvo lietuviai arba lietuvių bei prūsų kilmės.
Per sovietinį genocidą Karaliaučiaus krašte bolševikai įvykdė totalinį gyventojų etninį valymą, pakeitė rusiškais visus Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus kraštas, Rytų Prūsija) vietovardžius. Apie istorinius ir šiandieninius vietovardžius priminė seminare dalyvavęs humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvių kalbos instituto direktorius Darius Ivoška.
Nutylėtos pokario istorijos
„Minint Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną, visada prisimename tūkstančius nužudytų, išniekintų ir savo namus priverstų palikti Vokietijos Rytprūsių, Mažosios Lietuvos regiono gyventojų“, – sakė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorė Ruth Leiserowitz. „Mūsų visų pareiga – prisiminti istoriją, kuria mes naudojamės šiandien“, – priminė profesorė.
Visais laikais mažiausiai apsaugota ir bejėgiškiausia prieš karą žmonijos dalis buvo vaikai. Ypač – vaikai našlaičiai, per labai trumpą laikotarpį patyrę sunkiai suvokiamus išgyvenimus. Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai. Tokį likimą jiems atnešė Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo taip brangu. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl dvėselienos gabalo galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai. Likę be suaugusių globos tokie vaikai tapo vilko vaikais, kurie ieškodami duonos iškeliavo į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis.
Vilko vaikų buvo apie 7000. Daug jų į Lietuvą parsiveždavo Karaliaučiaus krašto (nuo 1946 m. Kaliningrado sr.) turguose prekiaujantys lietuvių ūkininkai (vaikus jiems palikdavo motinos ar giminaičiai), kartais moterys juos imdavo eidamos elgetauti. Daugiausia tokie vaikai dirbo valstiečių ūkiuose. Šie vaikai Lietuvoje gyveno nelegaliai: Kaliningrado srities vokiečiai SSRS valdžios buvo laikomi užsieniečiais, iki 5 dešimtmečio pabaigos neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Daugelis 1940 m. bei vėliau gimusių ir Lietuvoje atsidūrusių vilko vaikų buvo įvaikinti; neįvaikintiems vyresniems vaikams, kad galėtų įsidarbinti, dažnai būdavo gaunami suklastoti dokumentai kitu vardu, gimimo vieta, lietuvių tautybe. Nemokėdami kalbos, išbadėję, ne vienas pasiligoję ir silpni jie patyrė itin sunkią dalią.
Suprantama, oficialios statistikos, dokumentų kiek tokių vaikų buvo, nėra. Priglausti tokį vaiką buvo pavojinga – „fašistų vaikas“, buvo galima sulaukti represijų. Per visą sovietmetį tai buvo neliečiama tema, niekas jos neviešino. Kiekvieno „vilko vaiko“ likimas unikalus, kaip ir žmonių kurie juos priglaudė, pamaitino, o neretai ir užaugino kaip savo šeimos narius.
Kas kaltas?
Tik po 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“, vėliau pavadintą „Edelweiss- Wolfskinder“. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 vilko vaiko dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. 1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, 2019 m. – 39.
1997 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu, buvusiems nepilnamečiams vaikams, kurie per Antrąjį pasaulinį karą ar vėliau be tėvų pasitraukė iš Vokietijos Rytų Prūsijos krašto karo veiksmų zonos į Lietuvos teritoriją ir šiuo metu yra Lietuvos piliečiai, pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinis statusas.
Žvelgiant į istoriją, mūsų krašto praeitis visais laikais buvo glaudžiai susijusi su tapatumo išsaugojimu. Tapatumas moksliniuose šaltiniuose apibūdinamas kaip „buvimas savimi“, „išlikimas tuo pačiu“, nepaliaujamai vykstant pokyčiams, kaip tam tikra uždarumo ir atvirumo vienovė. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos – ne visi turi galimybę būti savimi. Kiekvienas karinis konfliktas, karas itin skriaudžia civilius, naikina turtą, priverčia žmones kraustytis, naikina fiziškai. Labiausiai nukenčia silpniausi – seneliai, ligoniai, moterys, vaikai. Turbūt niekas šiandien negalėtų atsakyti į klausimą: kas kaltas dėl tokio vaikų likimo per karą? Kas kaltas dėl tokio Rytų Prūsijos vaikų likimo?..
Antroje seminaro dalyje vyko parodos pristatymas ir folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“
(vad. J. Vozgirdienė) koncertinė programa.
