Gal nepirksi, nes šiandienos krepšeliui toks pirkinys nenumatytas, bet visai veltui gauni dovaną – pasigėrėti spalvingais gimtojo miesto, aplinkinių vietovių vaizdais, įsimintinais apylinkių peizažais. Lyg langas į kitokią erdvę – erdvę, kuri jau pastebėta ir išjausta kito. Ir toji jausena veikia tave, suteikdama pasigėrėjimo jausmą, atradimo džiugesį. Gali pasikalbėti ir su dailininku Sauliumi Šedžiu, kukliu žmogumi, šio turto savininku, didelės Šilutės tautodailininkų šeimos nariu ir jo juvelyre žmona Darija.
– Pirmąjį klausimą galiu pasakyti vienu žodžiu: susipažinkime. Ar Šilutė jūsų gimtasis miestas? Kur mokėtės, kaip pasireiškė polinkis į meną, koks kelias iki dabartinio menininko?
– Esu šilutiškis. Baigiau pirmąją vidurinę mokyklą, mokiausi sustiprintoje dailės klasėje. Tiesa, iš pradžių į tą klasę nebuvau priimtas, bet mamos užsispyrimas padėjo – buvau perkeltas. Lankiau ir muzikos mokyklą, grojau klarnetu. Tai vėliau pravertė tarnaujant armijoje. Baigęs vidurinę mokyklą, nusprendžiau studijuoti dailę. Nors buvo didelis konkursas, iš karto įstojau į Telšių taikomosios dailės technikumą, pasirinkau meninį metalo apdirbimą.
Ten susipažinau su Darija, ir jau nebesiskyrėme. 1987 m. baigiau technikumą ir gavau paskyrimą į Vilnių, į Metalo restauracines dirbtuves. Jų darbuotojai buvo tautodailininkai, skatino ir mane piešti, dalyvauti parodose, siekti tautodailininko vardo. Tuo metu tai nebuvo labai svarbu. Pakvietė į kariuomenę. Pusę metų tarnavau Latvijoje, 1,5 metų – Karaliaučiuje (tuometiniame Kaliningrade). Vos tik į jį atvykome, mūsų klausė, kas moka groti. Pasisakiau, kad groju klarnetu – pakvietė, suformavo orkestrą. Kai pradėjau piešti, išėjau iš orkestro.
Grįžau iš armijos ir po metų susituokėme. Iš pradžių gyvenome Klaipėdoje, vėliau sugrįžome į Šilutę. Vėl piešiau, sekėsi, mano paveikslus pirko. Šiandien galiu sakyti, kad aš už praktišką meną, todėl aktyviai padedu Darijai, kad jos papuošalai taptų dar patrauklesni moterims.
– Esate skirtingų meno šakų atstovai. Kaip bendradarbiaujate kūryboje? Ar pokalbiai apie meną ir darbą vyksta ir prie vakarienės stalo? Ar požiūriai į meną sutampa, ar būna, kad ginčijatės dėl turinio ar raiškos?
– Nors esame skirtingų meno šakų atstovai, tačiau glaudžiai bendradarbiaujame – aš jau 10 metų paryškinu emaliu Darijos sukurtus papuošalus. Apie meną, naujas idėjas pasikalbame ir prie vakarienės stalo, tačiau aš labai pasitikiu Darijos meniniu skoniu ir man patinka jos kuriami dirbiniai. Mano gaminamoms emalio detalėms būdingos lengvos, švelnios spalvos, netrūksta ir gėlyčių, nes šalia baltų, juodų ir pilkų spalvų žmonėms patinka ir ryškios.
– Daugiau tapote mūsų krašto tematika: peizažai, senoviniai pastatai, eilinio gyventojo akies nepastebėti miesto vaizdai. Apskritai paveiksluose randi tai, kas apstulbina netikėtu kampu ir tai praturtina pažinimą, norisi tą kampelį rasti realybėje. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Kai parvažiavome gyventi į Šilutę, pradėjau tapyti nedidelius paveikslus, kartais iš atvirukų. Juos pirko, tai skatino daryti vis geriau. Mėgstu vaikščioti po miestą, atrasti netikėtas vietas, detales. Važiuoju ir į kitus miestelius. Nusipiešiu eskizus, sugrįžęs užbaigiu.
– Kaip įvardytumėte savo stilių?
– Sunku įvardinti vienu žodžiu. Tapau realistinius paveikslus iš natūros – domina kultūrinis palikimas, todėl fiksuoju miesto ir miestelių architektūros objektus. Bandau savo stilių keisti, bet nuo savęs nepabėgsi. Piešiu neryškiomis spalvomis, tad paveikslai atrodo lyg sendinti. Patinka naudoti aerografiją (spalvinimo menas, naudojant aerografą, piešimas dažais ant įvairaus paviršiaus – sienos, keramikos, metalo, medžio, plastiko, odos) sieninei tapybai. Man patinka pats darbo procesas, yra didesnė erdvė sumanymui įgyvendinti. Paskutiniu metu du darbus piešiau Pagėgiuose.
– Netapote portretų. Jie Jums neįdomūs, ar tai ne jūsų tematika?
– Portretus tapau, tik pagal užsakymą ir tik žiūrėdamas į labai kokybišką nuotrauką.
– Esate menininkų šeima, ar galėtumėte pragyventi tik iš meno? Kažkada Vaižgantas skaudžiai atsidusęs pasakė: „Lietuvių valstiečiui knygų lentyna – nepažįstamas baldas“. Dabar kiti laikai, ir vis dėlto, kaip jums atrodo: ar mūsų žmonės domisi tapyba, ar jaučiamas jos poreikis?
– Pasakysiu, kad nuo 2000 iki 2010 metų dar buvo galima pragyventi parduodant savo gaminius. Mano paveikslus ir Darijos žalvario, vario papuošalus tuo metu pristatydavome į galerijas ir knygynus Mažeikiuose, Tauragėje, Klaipėdoje, Šilalėje, Jurbarke, žinoma, ir Šilutėje. Pirkdavo, būdavo ir užsakymų. Nuo 2012-ųjų pradėjome važinėti į muges po visą Lietuvą, pristatome paveikslus ir papuošalus, tuo pačiu atstovaujame savo miestui.
Šiandien turi įdėti pastangų, jei nori parduoti paveikslą. Jei žmogus susidomėjo kokiu darbu, pasiėmė vizitinę kortelę, tai nebūtinai jį pirks. Tenka ir skambinti, priminti.
– Kaip judviejų gyvenimą pakeitė Covid–19 pandemija ir kokių turite planų?
– Planų turime daug. Norėtume turėti jaukesnes dirbtuves savo sumanymams įgyvendinti, o šiuo metu abu kuriame bendrose patalpose. Jau kreipiausi į savivaldybę, į Šilutės kultūros ir pramogų centrą. Menininkai miestui reikalingi, nė viena šventė nepraeina be meno dirbinių mugių. Taip ir savo rajoną reprezentuojame. Esu laisvasis menininkas, teko dirbti apipavidalintoju. Šiuo metu ieškau valdiško darbo.
Pandemijos laikotarpis nesukėlė depresijos. Esu Jehovos liudytojas, organizuojame vaizdo konferencijas, mus palaiko draugai, giminės. Galime ir į dirbtuves nueiti padirbėti. Pasitaiko ir vienas kitas užsakymas. Šiuo metu mano darbai eksponuojami rajono tautodailininkų darbų parodoje Šilutės muziejuje. Darija jau dalyvavo mugėje Palangoje, Stintų šventėje. Moterys visais laikais nori puoštis – pirko papuošalus. Netrukus važiuosime į Kaziuko mugę Vilniuje. Gaila, kad mieste jau dvejus metus nebuvo miesto švenčių. Tikiuosi, kad šiemet ji įvyks, ir mes taip pat galėsime parodyti savo darbus. Nemokau kitų, kaip gyventi, tiesiog gyvenu ir džiaugiuosi.
Ne visko paklausiau, bet smalsaujantieji netrukus galės užkalbinti tiek Saulių, tiek Dariją, stabtelėję prie jų dirbinių ir drobių mugėse ar tiesiog gatvės parodoje. Pavasaris ir vasara mūsų šaltokoje visuomenėje tikrai sušildys mūsų širdis ir galėsime jaukiai pasikalbėti.
Kalbino Birutė MORKEVIČIENĖ