Birželio 14-ąją minėjome Gedulo ir vilties dieną, dieną kuomet prieš 77 metus prasidėjo masinis lietuvių šeimų trėmimas į Sibirą. 1941-1952 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.
„Tremties pamiršti neįmanoma. Atsiminimai iš Sibiro lieka visam gyvenimui. Sunkiausia buvo pati pradžia, kai mūsų šeimą areštavo, kai turėjome susikrauti lagaminus ir traukiniu išvažiuoti į nežinią arba, kaip kiti sakydavo, pas baltąsias meškas“, – savo išgyvenimais dalinasi šilutiškis Antanas Mitkus.
Jo šeima areštuota ir į tolimąją Chakasijos sritį buvo išsiųsta 1949 metais, likus trims dienoms iki 16-ojo Antano gimtadienio. Tuomet vaikinas baiginėjo ketvirtąją gimnazijos klasę, svajojo po atostogų susitikti su draugais, toliau mokytis. Tačiau jo likimas, kaip ir daugelio kitų lietuvių, buvo palaužtas…
Visgi šilutiškis sako, kad jiems pasisekė kur kas labiau nei kitiems tremtiniams, nes netoli Mongolijos sienos esanti Chakasija buvo neblogas kraštas. Ir nors žiemos buvo labai šaltos, tačiau vasaromis augo pomidorai, agurkai. Sibire šeima šiek tiek prasigyveno, buvo gerbiami ir vietinių, ir kitų atvykėlių.
Nujautė, kad tai gali įvykti
Antano vaikystė prabėgo Rietave. Tėtis dirbo lentpjūvėje mechaniku. Kadangi buvo auksinių rankų meistras, po darbo dar dirbo ir staliaus darbus, tuo prisidurdamas prie pragyvenimo. Mama buvo namų šeimininkė. Kartu su Antanu augo metais jaunesnis brolis ir dvi sesutės – devynerių ir vos metukų.
Apie tai, kad jo šeima gali būti ištremta, Antano tėtis nujautė, nes du jo broliai – Stasys ir Vaclovas buvo partizanų ryšininkai, kartais dalyvaudavę ir karinėse operacijose. Jie abu buvo suimti ir nuteisti kalėti 25 metus.
Pagal tų metų bolševikų įstatymus, Lietuvos partizanų (banditų) ne tik šeimos, bet ir giminės, buvo tremiami į Sibirą. „Po šio įstatymo paskelbimo tėvas kartą parėjęs ir pasakė mamai, gali ir mus išvežti“, – prisimena Antanas.
Ir toji nelaukta diena atėjo – 1949 m. kovo 27 d. šeimą areštavo. Dabar jau 85-erių šilutiškis prisimena, kad tai buvo baisus išgyvenimas. Jiems pasisekė, kad leido pasiimti drabužius, patalynę. Maisto nepasiruošė, nes paprasčiausiai jo neturėjo.
„Viską reikėjo palikti ką turėjome. Ką galėjome, susikrovėme į lagaminus ar maišus ir buvome išvežti į nežinią. Mama verkė“, – pasakoja Antanas. Šeima dar dvi dienas laukė viename kaime, kol bus suformuotas ešelonas. Antanas prisipažįsta, kad tuomet dar galėjo pabėgti, tačiau nežinojo kur bėgti, pas ką eiti. Pas gimines glaustis negalėjo, nes visi bijojo – jeigu parems bėglį, nukentės ir patys.
Sunkiausia mamai ir sesutei
Kelionė krovininiu traukiniu truko beveik 21 dieną. Antanas pasakoja, kad traukinyje pavalgyti gaudavo kas antrą ar kas trečią dieną. Kadangi jis buvo paauglys ir įgavęs prižiūrėtojų pasitikėjimą (nes nepabėgo), jį vesdavosi į traukinio valgyklą parnešti maisto – kibirą sriubos, duonos.
Sunkiausia keliauti buvo Antano mamai ir mažąjai sesutei. Tris savaites mažas vaikas negavo nė lašo pieno. Kai vaikinas išeidavo parnešti maisto, mama prašydavo, kad jis paklaustų, ar niekas neturi pieno parduoti. Jis visada turėjo kišenėje 5 rublius, tačiau per visą kelionę nepasitaikė nė vieno žmogaus, galėjusio parduoti pieno mažylei. Laimė, mergaitė kelionę atlaikė, šiandien ji gyvena Pagėgiuose.
Vagono keleiviai turėjo gulėti, nes nebuvo vietos atsistoti, o pajudėti, pasivaikščioti taip norėjosi. Kartą Antanas sugalvojo išlįsti per vagono langelį ir pasivaikščioti ant traukinio stogo. Langelis buvo nedidelis, tačiau jis nelabai stambus, tad užlipti ant stogo pavyko. Tačiau greit vaikinas buvo areštuotas, nukeltas ir gerokai patampytas pro tą patį langelį įgrūstas atgal į vagoną.
Pavasario oras buvo permainingas, vieną dieną karšta, kitą šalta, tačiau, kuo toliau į Sibiro gilumą, tuo darėsi šalčiau.
Gatvėse – karvės ir paršeliai
Prieš Velykas lietuviai atvažiavo į Abakano stotį, Chakasijos sostinę (Krasnojarsko kraštas). Ten jų laukė sunkvežimiai, į kuriuos sukrovę mantą nuvyko į Chakasijos tarybinį avių ūkį. Išlaipino prie kultūros namų, o vėliau paskirstė kur atvykėlių šeimos gyvens. Antanas apsidžiaugė, kad juos paliko centre.
Iš pradžių vietiniai tremtinių bijojo, nes buvo prigąsdinti, kad čia atveža banditus. Visgi kai sutemo, viena moterėlė Antano mamai atnešė trilitrinį stiklainį pieno.
Antano šeima apsigyveno sibirietiškame barake, gavo didelį kambarį, kuriame gyveno septyniese, mat kartu buvo ištremta ir močiutė, vaikų babūnėle vadinama. Lovos stovėjo palei sienas, viduryje stalas. Tame pačiame kambaryje buvo ir virtuvės plyta, kurią užkūrus sušildavo patalpa. Barako sienos, kurių skersmuo siekė metrą, buvo drėbtos iš molio, langai maži. Žiemą, kai užšaldavo, susidarydavo sluoksnis ledo, tačiau sienos neperšaldavo, buvo pakankamai šilta.
Iš pradžių atvykėlius stebino po miestą vaikštančios karvės, paršeliai. Anot Antano, vietiniai neturėjo kuo gyvulių šerti, todėl juos paleisdavo į stepes, kad ten patys skabytų smilgas. Visgi Sibire jau prasigyvenę lietuviai savo karvėms prisišienaudavo žolės.
Dirbo traktorininku
Chakasijos tarybinis ūkis turėjo 180 000 ha žemės. Ūkyje buvo 3 fermos ir 16 padalinių, kuriuose buvo auginama 200 000 avių. Pirmą vasarą Antanas su tėvu dirbo statybose – statė vištidę. Vėliau vaikiną išsiuntė į traktoristų kursus. Mokytis jis, kartu su kitais ten išsiųstais lietuvių vaikinais, išvažiavo į Borodino ūkį, esantį už 27 km.
„Ten pajutau, kas tikrai yra badas, kai kasdien nori valgyti. Koks skonis buvo baltos forminės duonos, kurios gaudavome 400-500 g. Tiek dabar nesuvalgau“, – prisimena Antanas.
Vaikinus maitino bendrabučio valgykloje, tačiau maistas buvo labai blogas ir jo trūko. Nebežinodami ko griebtis, lietuviai slapčia naktimis grįždavo į namus parsinešti maisto. Oficialiai niekas niekur negalėjo išeiti, tačiau bado spaudžiami, rizikuodavo. Eidavo namo šeštadienio vakarais, sutemus, spiginant 30-38 laipsnių šalčiui, be kelio, be takelio, tiesiai per pusnis, apšalusiais veidais, rankomis, kojomis. Namus pasiekdavo vidurnaktį. Sekmadienį praleidę namuose, sukrovę į kuprines kiek panešdavo maisto (nes jo atnešdavo ir kitų vaikinų mamos), pavakary išeidavo.
Baigęs traktoristų kursus tą vasarą traktoriumi ūkyje dirbo įvairius darbus: arė, sėjo, šienavo, nuėmė derlių. Rudenį atėjo nurodymas skubiai grįžti į ūkio centrą remontuoti traktorių. Vėliau buvo išsiųstas į taigą vilkti iš kalnų iki lentpjūvės rąstus. Jam tik paaiškino, kad turės išbandyti galimybę taigos kalnuose, tarp kelmų, vilkti rąstus tam nepritaikytu traktoriumi. Iki tol rąstai buvo velkami jaučiais. Antanui tada suėjo 17 metų.
Nuo ūkio centro iki taigos buvo 45 km. Antanas apsigyveno lietuvių šeimoje ir šį darbą dirbo 5 metus, kol nepataisomai sukriošo traktorius. Tuomet jį grąžino į centrą, kur jau gyveno su savo šeima, dirbo elektros stotyje.
1957 Mitkų šeima grįžo į Lietuvą. Ir vėl su lagaminais, ir vėl į nežinomybę… Antanas dirbo vairuotoju, neakivaizdžiai mokėsi baldų gamybos mechaniko specialybės. Daug metų jis dirbo „Šilutės balduose“. Pradėjo dirbti šaltkalviu, vėliau baigęs technikumą – inžinieriumi, vyriausiuoju konstruktoriumi, vyr. mechaniku, o baigė karjerą vyr. inžinieriumi.
Išęjęs į pensiją A.Mitkus pasinėrė į politiką. Nuo Tautininkų sąjungos buvo išrinktas į Šilutės rajono tarybą. Šiuo metu jis aktyviai dalyvauja politinių kalinių ir tremtinių veikloje, dainuoja chore „Pamario aidas“, aplanko bendraminčius kituose miestuose.
Tremtinio klausėme, ar prasmingos jam atrodo „Misija Sibiras“ ekspedicijos į vietas, kuriose buvo ištremti lietuviai.
„Norėčiau, kad vieną misiją į Sibirą suorganizuotų žiemą, kad jaunimas pajustų tikrą Sibirą. Neįmanoma pajusti Sibiro nepabuvojus ten žiemą“, – susimąsto Antanas.
Jis pamena, kaip vasarą Sibire su traktoriumi pasikeldavo į kalnus – kilometro arba pusantro aukštį. Ten buvo taip gražu: žolės auga iki krūtinės ir visos žydi, tokia gausybė tų žiedų… Taip gražu…
Anot Antano gerai, kad jaunuoliai važiuoja turėdami misiją sutvarkyti tremtinių kapus, pabendrauti su vietiniais žmonėmis.
