Šilutiškis sukėlė revoliuciją pasaulio banglenčių istorijoje

tadas kuzmarskisArchitekto, dizainerio 35-erių šilutiškio Tado Kuzmarskio gyvenimas gniaužia kvapą. Jis motociklais bei snieglentėmis yra išmaišęs kone visą pasaulį. Šiuo metu bando apversti pasaulinę banglenčių istoriją, o tai, kad kuria akinius iš, pavyzdžiui, senovinių vargonų medienos, iš viso skamba lyg iš fantastikos filmo.

Laiko pokalbiui žurnalui „Stilius“ jis skiria tuomet, kai gerai išsitranko bangose. Nuotaika puiki, nes vanduo įkrauna teigiamos energijos visai dienai. Užkuria kubilą ir sėda prie akinių rėmelių dizaino. Vakare susirinks draugai ir liesis jaukūs pokalbiai.

Pastaruosius trejus metus Tadas leidžia Kornvalio grafystėje, Porthtowan vietovėje. Čia – vienas svarbiausių Europos banglenčių centrų. Ne tik dėl to, kad Atlanto vandenynas beveik kasdien dosniai dovanoja bangas, kokių reikia banglentininkams. Būtent čia telkiasi tie, kuriems tų banglenčių reikia, kurie jas gamina, pardavinėja, bando.

Lietuvio sumanytos tuščiavidurės kamštinės banglentės – štai ta naujovė, kurią, jis tikisi, bus galima vadinti perversmu.

Nauja jo banglentė – lyg sumuštinis, kuriame susluoksniuoti plastikas, kamštinė medžiaga, kevlaras, anglies pluoštas, stiklo audinys. Tokia banglentė yra lengva, geriau plūduriuoja ir yra patvaresnė nei medinė.

Kaip tik prieš keletą dienų Tadas gavo jo išradimą patvirtinančius dokumentus. Dabar liko tik protingai ir pelningai parduoti savo idėją kuriam nors milžiniškam banglenčių gamintojui. Kada lietuvis patentuos savo sumanymą, laukė Australija.

Akiniais kol kas nuo pat jų pagaminimo, supakavimo ir pardavimo užsiima pats Tadas. Prabėgo vos daugiau nei metai, o jo sukurtą ženklą „Catalyst Eyewear“ stilingi akiniuočiai žino ne tik Lietuvoje.

Viena neįprasta idėja lietuviui jau pelnė Kanų liūtų apdovanojimą už inovaciją. Futbolo kamuolyje jis įtaisė vaizdo kamerą. Tik skamba paprastai, bet įtaisyti kamerą, kad kamuolį būtų galima ir spardyti, – nelengva. Tadas jį pristatė Pietų Amerikoje, Azijoje, bendravo su garsiais futbolo klubais. Tado pelnytas apdovanojimas puikuojasi Londone, rinkodaros kompanijoje „Sapient Nitro“, kuri ir užsakė tą filmuojantį kamuolį.

– Tiek visko nutikę jūsų gyvenime – kaip pats save apibūdintumėte Lietuvos kaimo ir Niujorko gyventojui?

– Priimu visus ir viską, kas atsiranda mano gyvenime. Esu įsitikinęs, kad kiekviena galimybe turi būti pasinaudota, tad naujiems dalykams visada sakau „taip“.

Gyvenu prie vandenyno Didžiojoje Britanijoje, mažame pajūrio kaimelyje, kur visi vieni kitus pažįsta, žmonės labai malonūs ir paslaugūs. Durys čia nė vienuose namuose nerakinamos, lauke palikti daiktai niekada nedingsta, galima sakyti, ideali maža bendruomenė. Lietuvos kaime gyvenimo ritmas kitoks ir vargu ar būtų galima rasti ką nors bendra. Tai nėra blogai, tik visiškai kitoks gyvenimo stilius. Aplink mane – vien geri vandlenčių meistrai, o Lietuvoje to nėra. Žmogus, su kuriuo dalijamės namu, yra Anglijos „Drop Knee Bodyboarding“ čempionas. Jis mane įkvepia, nes matau, kaip treniruojasi daugiau, nei leidžia jėgos.

Niujorke lankiausi ne kartą, bet žinau, kad jis ne man. Nemėgstu betono džiunglių, bet su draugais, kurie ten gyvena, turiu labai daug bendra: panašus požiūris, tie, kurie mąsto šiuolaikiškai, siekia panašaus gyvenimo būdo, kokiu dabar mėgaujuosi aš.

– Gaminate banglentes ir akinių rėmelius – kaip kilo mintis imtis būtent tokių daiktų? Gaminti akinius, man regis, taip subtilu, tarsi kurti muzikos instrumentą.

– Kai mokiausi Amerikoje, paprašiau bičiulio paskolinti banglentę, o jų turėjo gal dešimt, bet visiškai tuo nesidomėjo. Tėvas parveždavo dovanų iš Havajų, jos buvo brangios, unikalios. Užsikabinau, pradėjau medines daryti pats, bet pamačiau, kad jos nepatvarios. Taip kilo mintis banglentes gaminti iš kitokios medžiagos. Esu savo rankomis restauravęs valtį, pasistačiau dirbtuves, čia ant jūros kranto, – tai vienintelės žinios, kurias turėjau, bet labai norėjau iš grubios medžiagos sukurti ką nors gražaus, skulptūriško.

Jei nebūčiau gavęs patento, ko gero, būčiau metęs banglentes ir atsidėjęs vien akiniams. Bet atėję dokumentai vėl įpūtė naują entuziazmo bangą.

Dabar mano dirbtuvėse banglentės jau vos telpa. Vis atsiranda entuziastų, kurie nori būtent mano gamintų lentų. Be to, noriu perduoti savo žinias tiems, kuriems banglenčių gaminimo procesas įdomus. Mėgstu sakyti, kad tai nėra raketų mokslas, reikia tik užsispyrimo ir nebijoti bandyti!

Dauguma žmonių net nesusimąsto, kaip daiktai atsiranda, kiek teigiamos energijos gali būti jiems perduodama kuriant. Bet kai praleidi begales valandų prie vieno objekto, jis tarsi tampa dalele tavęs, su kuria vėliau sunku atsisveikinti.

Akiniai žavėjo nuo pat mažens, nors pačiam juos užsidėti teko tik neseniai. Kartą šnekėjomės su vienu brangiu žmogumi apie unikalius akinius ir atsitiktinai parodžiau labai gražius medinius rėmelius. Pats tąsyk pagalvojau, kad ir pats galėčiau sukurti ką nors nauja, ko dar nėra rinkoje.

Yra kompanijų, kurios gamina kažką panašaus, bet jų gamybos principai iš esmės skiriasi nuo manojo, ir jų gatavi akiniai atrodo gana grubiai. Tiksliai pamenu – praėjusių metų vasarį sau pasakiau, kad turiu pabandyti, ir balandį turėjau pirmąjį trimatį modelį, gegužę – pirmuosius prototipus. Kai užsiėmiau, negalėjau galvoti apie nieką kitą. Net miegodamas spręsdavau kilusius klausimus, nagrinėdavaut kuzmarskio kurti akiniai įvairius variantus, o rytą dažnai prabusdavau jausdamas – eureka, supratau!

Jūs visiškai teisi, akinių gaminimas panašus į muzikos instrumentų kūrimą. Perskaičiau daugybę knygų, teoriją, savas idėjas ir techninius sprendimus sulieju iš įvairiausių disciplinų. Procesas sudėtingas, jis prasideda nuo trimačio modeliavimo, kompiuterinio frezavimo, paskui – daugybė valandų formuojant, šlifuojant ir poliruojant. Didžiausias iššūkis šiame procese yra pati medžia-ga – juk mediena, skirtingai nei plastikas, yra gyva ir kartais gali elgtis nenuspėjamai. Tai nulemia rėmelių formą, jų storumą ir visas kitas detales, susijusias su jų gamyba. Bet rezultatas kas kartą priverčia mane šypsotis.

Labai gera naudoti istoriją turinčią medieną – ar tai būtų šimtamečiai vargonai, senovinė jachta ar šeštojo dešimtmečio kavos staliukas. Ir be galo malonu, kai žmogus, įsigijęs tavo akinius, tai supranta ir vertina! Pardavinėju juos internetu, o Vilniuje jų galima rasti optikos salone „Friends and Frames“.

– San Fransiske studijavote grafinį dizainą, Bristolyje – architektūrą, šiandien mėgaujatės gyvenimu Kornvalio grafystėje. Kaip vaikinas iš Šilutės sugalvojo taip toli nukeliauti tiesiogine ir perkeltine prasme?

– Man daug davė studijos Lietuvos krikščionių fondo kolegijoje Klaipėdoje – studijavau sociologiją ir verslo vadybą. Mokslai buvo brangūs, tad vasaromis važiuodavau į užsienį užsidirbti – net kambarine viešbutyje esu dirbęs. Kai apčiuopiau galimybę ten likti ir studijuoti, viską mečiau Lietuvoje. Po metų teko grįžti, paskui atsidūriau Bristolyje. Aš iki šiol manau, kad svarbiausia – ryšiai ir pinigai. Pirmųjų šiais interneto laikais rasti nesunku. Jei ryšiai pagrindžiami įdomia idėja, pasitikėjimu, tuomet atsiranda ir pinigų.

Nebijojau keliauti po pasaulį, veltis į avantiū-ras. Būtent Lietuvos krikščionių kolegija davė puikius kalbų pagrindus, išmokė laisvai mąstyti – galiu atsidurti bet kur ir jausiuosi patogiai. Šiandien manau, kad mano ilgas kelias diplomo link buvo avantiūra.

Kai esi jaunas, viskas atrodo paprasta, bet taip nėra. Vis dėlto šiandienė mano pozicija rodo, kad kartais gal ir verta veltis į avantiūrą, – šypteli Tadas.

– Nepaisant to, jau dienas skaičiuojate, kai rudenį grįšite į Vilnių…

– Daug mano draugų jau yra grįžę. Pasiilgau socialinio gyvenimo. Ne, čia tikrai nesijaučiu svetimas, bet labai stipriai jaučiu Lietuvos trauką. Kadangi esu gyvenęs kartu su įvairiausių tautybių žmonėmis, kalbu taip, kad mano tautybės nenustato niekas. Mane supa išsilavinę, talentingi žmonės, bet mes kitokio mąstymo, tad sielai kažko trūksta, – juokiasi Tadas. – Vilniuje ieškosiu studijos, toliau kursiu akinius. Mokysiu žmones pačius pasigaminti banglentę ir išmokti ja čiuožti. Galbūt – net ir rengti keliones į Bristolio centrą „The Wave“. Tai vienas pirmųjų tokio tipo dirbtinių ežerų pasaulyje, kuris kelia iki 2 metrų aukščio bangas, – greitai čia bus rojus vandens sporto mėgėjams.

O jei pasiilgsiu gerų bangų pats? Bet juk iki Bristolio – tik pora valandų skrydžio. Panašiai užtrukčiau ir važiuodamas iš Vilniaus į Klaipėdą, prie jūros. Tad užsiimti banglentėmis Bristolyje gali nors ir kas savaitgalį.

– Galbūt norite grįžti ir todėl, kad kas nors čia jūsų laukia?

– Žmonės, su kuriais gyvenu, yra tarsi mano antroji šeima. Bet taip, svarbūs laukia ir tėvynėje – mama Šilutėje, pakankamai draugų ir užtektinai pažįstamų.

Vaikų kol kas neturiu ir labai norėčiau šuns, bet kol kas tam nėra laiko.

– Vyras, einantis ketvirtąją dešimtį ir dar nesukūręs šeimos – įtartina. Ką pats manote apie tokį stereotipą?

– Turėjau santykius, bet nutiko taip, kad mudviem teko atsisveikinti. Esu šeimos žmogus. Ką patarčiau jaunuoliui šiandien? Reikia neskubėti, subręsti ir tik po to kurti šeimą. Mačiau draugų, kurių santuoka subyrėjo, ką gi – žmonės keičiasi…

– Gal jau patyrėte akimirką, kai suvokėte – subrendau?

– Taip, prieš porą metų atkreipęs dėmesį, kaip jaučiuosi, kokie žmonės mane supa, suvokiau, kad nieko nenorėčiau keisti. Pajutau vidinę ramybę, man iš tiesų gera ir su pačiu savimi. Nuostabu tai suvokti. O anksčiau vis manydavau, kad kitiems labiau pasisekė, pas kitus geriau.

– Smagiausias ir bjauriausias gyvenimo, veiklos momentas?

– Smagiausia tikriausiai buvo pirmą kartą išsiyrus su savo pagaminta „cork tech“ lenta. Žinai, kad ji unikali, žinai, kad niekas kitas to nežino – tai veža! Pamenu pirmą pagautą bangą, kiekvieną sekundę šliuožimo ir kaip tai mane privertė jaustis.

Bjaurių momentų būna, bet aš juos bandau vadinti problemomis. Problemas aš sprendžiu, o ne nuo jų bėgu.

– Ar dėl ko nors gailitės, nuo kokių nors klaidų norėtumėte apsaugoti brangų žmogų?

– Kad ir kaip naiviai skambėtų, bet dėl nieko neapgailestauju. Mėgaujuosi gyvenimu, o brangaus žmogaus tikrai nebandyčiau nuo nieko apsaugoti. Viską turime išbandyti patys ir susidaryti savo nuomonę. Nebent norėčiau apsaugoti nuo abejingumo, nedrąsos ir užsispyrimo nesidžiaugti gyvenimu.

– Ar esate gavęs gerą patarimą iš draugo?

– Vienas labai geras draugas Amerikoje kartą pasakė, kad jei nepasisekė ir dabar verksiu, galiu važiuoti atgal namo į Lietuvą.

Jei nori gyventi, turi viską kantriai statyti nuo pamatų. Jei kas nors išvertė iš kojų, stojiesi, kabiniesi visomis keturiomis ir judi kad ir ropodamas.

Ant kojų atsistosi netrukus ir net galėsi bėgti! Iki šių dienų esu už tai dėkingas Tomui Šemetai.