„Žiedų valdovas“ – taip pirmomis susitikimo minutėmis norėjosi pavadinti jauną šilutiškį menininką Tomą Chockevičių, kuris, beje, dar visai neseniai Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje studijavo teisės mokslus bei tarnavo kariuomenėje. Tačiau ir tvirtą karį, ir griežtą teisininką, pasirodo, gali palaužti begalinis potraukis menui. Noras kurti jauną vaikiną iš Šilutės paskatino priimti svarbų sprendimą tolimesniam gyvenimui.
„Supratau, kad būti teisininku aš nenoriu. Tai – ne mano sritis“, – atvirauja Tomas, kuriantis juvelyrinius dirbinius.
Kibirkštis atsirado nuo žiedo
Nors menininkui visai neseniai suėjo 23 -eji, tačiau ir jaunystės metai atnešė gilių patyrimų bei išgyvenimų.
Vaikinas gimė ir užaugo Šilutėje, baigė Martyno Jankaus pagrindinę mokyklą, vėliau mokėsi Vydūno gimnazijoje. Prieš 5 metus likimas galėjo pasisukti visai kita linkme, nes Tomas pateko į avariją. Tačiau jis visas negalias įveikė savo jaunyste ir užsispyrimu.
Įgijęs teisininko specialybę, pabuvęs kareiviu, kurį laiką gyvenęs ir dirbęs užsienyje, prie rankomis kuriamų papuošalų Tomas sėda sugrįžęs iš darbo saugos tarnyboje „Argus“.
„Nieko keista ir nesuderinama aš pats nematau ir jau esu pripratęs prie aplinkinių reakcijos, kai jie išgirsta apie mano laisvalaikio pomėgį, – visi stebisi“, – šypsodamasis atsako Tomas.
Noras kurti juvelyrinius dirbinius Tomui užgimė dar vaikystėje, kai buvo gal dvylikos metų. Tada dėmesį patraukė mamos žiedas, apniko spėlionės, kaip ir iš ko jis pagamintas. Tuo pačiu kilo noras ir sau pasidaryti žiedą.
Žinoma, pirmieji bandymai vaikystėje Tomui atnešė daug nusivylimų, nes bandymų buvo daug. Nesėkmės minutėmis detalės skriejo į šalis, kūrybiniai procesai nutrūkdavo vos prasidėję. Tačiau po dienos vaikinas vėl sugrįždavo prie to, ką buvo pradėjęs. Ir kai pagaliau pavyko iš nusipirktos sagos bei aliuminio vielos pasigaminti pirmąjį žiedą, Tomas atsipūtė lengviau. Beje, pirmasis žiedas papuošė ne jo paties rankos pirštą, o vienos iš gerų draugių.
Menas visada buvo šalia
Dar lankydamas mokyklą Tomas po pamokų kelerius metus skubėjo į Šilutės vaikų meno mokyklos Dailės skyrių, čia jis įgijo piešimo patirties.
Tapyba jam padeda ir dabar, kai nori emaliu išreikšti savo fantazijas. Tačiau žinių apie juvelyrinius dirbinius ir jų gamybą Tomas ieškojo kitur. Tam daug laiko skyrė naršydamas internete, peržiūrėjo gausybę filmuotų medžiagų, perskaitė knygų. Taip pat lankėsi pas keletą Šilutės juvelyrų. Tomas neslepia, kad už pamokas jis siūlė net pinigų, tačiau meistrai, džiaugdamiesi bei stebėdamiesi, kad yra tokių jaunų ir užsidegusių vaikinų, ne tik neėmė jokio užmokesčio, bet ir noriai dalijo patarimus ir kvietė bet kada kreiptis, jei dar ko prireiks.
Baigęs studijas kolegijoje, būsimasis teisininkas diplomą padėjo į lentyną ir išvyko uždarbiauti į užsienį. Per kelis mėnesius sukauptą atlygį grįžęs išleido, žinoma, papuošalų gaminimo įrankiams.
Papuošalais džiugina artimuosius
Šiuo metu Tomas laisvu laiku po darbo triūsia savo dirbtuvėse ir čia, ramioje aplinkoje, klausydamas mėgstamo dainininko Andriaus Mamontovo dainų, kuria papuošalus.
„Man nėra nieko vertingesnio už rankų darbo gaminius“, – sako Tomas. Ant vaikino pirštų šiandien puikuojasi paties gaminti žiedai su įvairiais simboliais, ženklais, kartais riešą papuošia odinės apyrankės.
Pati didžiausia ir aistringiausia vaikino pagamintų papuošalų vertintoja yra jo mama Regina Chockevičienė , dirbanti mokytoja Žibų pradinėje mokykloje.
„Kai tik ką nors sukuriu, pirmoji įvertina mama. Ji mėgsta puoštis mano papuošalais, dažnai jais pasidžiaugia ir darbe su kolegėmis“, – sakė Tomas.
Jaunojo kūrėjo emaliu puoštus pakabukus, iš spalvotojo metalo, daugiausia sidabro, pagamintus žiedus, odos apyrankes itin mėgsta jaunimas, tad ne vieną bičiulį Tomas jau yra pradžiuginęs savo papuošalais.
Vaikinas ketina savo pagamintus papuošalus vežti į Kaziuko mugę Vilniuje. Anot Tomo, jam labai patinka bendrauti su žmonėmis, juos pažinti, kaupti jų patirtį, žinias.
„Kiekvienas žmogus yra kažkurio kito žmogaus likimo dalis“, – sako jaunas menininkas iš Šilutės ir ruošiasi pirmajam savo debiutui. „Pabandysiu. Pažiūrėsiu, kaip papuošalus, kuriuos pagaminau, vertina platesnė auditorija“, – atvirauja pašnekovas, svajojantis kada nors įsirengti dideles juvelyrikos dirbtuves.
Didysis gyvenimo žiedas – dar ateity
Paklaustas, ar tikisi išgyventi iš juvelyrinių dirbinių kūrybos, Tomas nedvejodamas atsako: „Žinoma! Sunkus darbas, bemiegės naktys ir galiausiai – pripažinimas“.
Kol kas jis vis dar mokosi, bando, eksperimentuoja ir svajoja. Savo didžiojo gyvenimo žiedo, kaip prisipažino Tomas, dar nėra pagaminęs, tačiau kada nors jis atsiras ir atiteks tai vienintelei. Beje, savo brangiai merginai, kai tokią sutiks, vaikinas dovanos tik savo pagamintus papuošalus.