Šilutiškių sesių istorijos: išgyventi padėjo tik emigracija

seserys is silutes emigrantaiNeseniai LRT televizijos laidoje „Emigrantai“ buvo papasakota dviejų šilutiškių seserų istorija. Moterų pasakojimams turbūt neliko abejingų.

Indrė ir Rūta Gailiutės šiandien pripažįsta, kad jei ne emigracija į Švediją, vargu ar jos besidžiaugtų šeimynine laime ir ramybe.

Abi šilutiškės jau ketverius metus gyvena Švedijos sostinės Stokholmo pakraštyje. Indrė čia   rado prieglobstį nuo smurtaujančio ir nuolat terorizuojančio buvusio draugo, sūnaus tėvo, o antroji sesuo Rūta bėgo nuo ją gramzdinančių skolų bankui.

Seserys gimtinę paliko ne iš gero gyvenimo, o priverstos išorinių aplinkybių, kurios yra palietusios ne vieną jau emigravusįjį iš Lietuvos ar joje dar gyvenantį.

Gimtinėje nesulaukė pagalbos

Pasakojimas prasidėjo Indrės istorija, kuri primena kriminalinio filmo siužetą.

Iširus pirmai šilutiškės santuokai, likusi su dukra ji sutiko kitą vyrą. Su juo netrukus moteris susilaukė sūnaus. Tačiau tuo pačiu metu prasidėjo ir į košmarą panašus gyvenimas. Kaip atvirauja kraštietė, vyras ėmė smurtauti ne tik prieš ją, bet ir prieš jos dukterį ir net mamą.

Deja, gimtojoje Šilutėje Indrė nesulaukė jokios pagalbos. Ji ne kartą pagalbos prašė ir policijos pareigūnų, ir socialinių darbuotojų. Deja, atsitrenkusi tarsi kakta į sieną moteris ėmė tikėti, jog galbūt tik tada, kai ji gulės sulaužyta gyvenimo draugo smūgių, kas nors atkreips dėmesį į jos šauksmą.

„Man atsakydavo, jog nesame šeima, įtraukta į socialinės rizikos sąrašus, tad socialiniai darbuotojai mūsų problemų nespręs. O kreipimaisi į policijos pareigūnus baigdavosi vos ne pasišaipymu ir pareigūnų juoku“, – pasakojo moteris, neslėpusi, kad ją skriaudęs vyras buvo policininkas. Todėl prieš kolegos nusikaltimus policijos pareigūnai užmerkdavo akis.

Indrė norėjo išsiskirti su gyvenimo draugu, kuris net nebuvo sutuoktinis, tačiau vyras žodžio „ne“ nesuprato.

„Jis nuolat klausydavosi mano ir dukters ar mano mamos pokalbių, grasindavo, jog užmuš, pakas“, – pasakojo šilutiškė, kuri neslėpė skausmo, jog šiuos žodžius nuolat girdėjo ir jos vaikai. Moteris dirbo kepykloje, reikėdavo ir naktį eiti į pamaininį darbą. Tuomet ji labiau nei bet kada išgyvendavo baimę, jog smurtautojas gali užpulti ją ar namuose likusią dukrą.

Anot Indrės, kai ji kreipdavosi pagalbos, turėjo smurtą įrodyti sumušimų žymėmis, tačiau smurtaujantis vyras ir fizinę jėgą mokėjo panaudoti taip, kad neliktų jokių ženklų.seses emigrantes

„Pinigų neturėjau, padėties neturėjau. Vyras buvo taip psichologiškai paveikęs, kad bijojau net musės“, – pripažįsta Indrė.

Išeitis – pabėgti

Kantrybė moteriai baigėsi tuomet, kai terorizuojantis vyras atėmė jųdviejų sūnų bei draudė jai su vaiku bendrauti. Pagalbos moteris vėl nesulaukė nei iš policijos, nei iš socialinių darbuotojų.

Indrė smurtautojui net mokėdavo nemažus pinigus už galimybę pasimatyti su sūnumi. Dažnai pinigų reikėjo skolintis, nes terorizuojantis ir šantažuojantis vyras kainą vis kėlė.

Moteris suprato, kad reikia skubiai sutvarkyti visus dokumentus ir vaikus išsivežti į užsienį, kur ji jau kurį laiką gyveno. Tą „didelę operaciją“ reikėjo padaryti vyrui nežinant ir per itin trumpą laiką, reikėjo neprasitarti mažamečiam sūnui, kad jis netyčia nesipasakotų tėvui.

„Laimė, kad tai pavyko, nors reikėjo ieškoti įvairių priežasčių, kad galėčiau susitikti su vaiku“, – prisiminė šilutiškė.
Lemtingasis savaitgalis išmušė tuomet, kai sūnaus tėvas susiruošė išvažiuoti į renginį „Roko naktys“. Indrei per vargus pavyko įtikinti vyrą, kad leistų sūnų pasiimti į gimtadienį.

Tačiau švęsti nebuvo kada. Pasiskolinusi pinigų ir glėbyje spausdama abu vaikus: gimtadienio sulaukusią dukrą ir sūnų, šilutiškė išvyko į Kauną. Moteris ramiai atsikvėpė tik tada, kai, nusileidusi svetimos šalies oro uoste, ji įsėdo į autobusą.

Lietuvoje likusiems artimiesiems tuomet teko taip pat nemenkas išbandymas: įvairūs reidai, kratos ir apklausos. Tačiau visi buvo pasiruošę ir neišdavė Indrės.

Moteris atvirauja, kad sulaukė grasinimų ir Švedijoje. Tačiau šioje šalyje ji, paprašiusi apsaugos, sulaukė pagalbos. Visa informacija apie lietuvę, jos vaikus bei gyvenamąją vietą buvo įslaptinta.

Tylėti negalima

Baisi istorija liko užmarštyje. Smurtavęs sūnaus tėvas taip ir liko nenubaustas, tačiau dėl to Indrė jau neketina kerštauti.
„Neverta. Aš galbūt perdegiau. O bijoti jau atsibodo“, – šypsodamasi sako emigrantė. Moteris yra laiminga, turi naują šeimą, o ir pinigų netrūksta. Pradėjusi dirbti buitinės technikos parduotuvėje kasininke, Indrė per dvejus metus užkopė karjeros laiptais ir šiandien jau vadovauja. Šilutiškės naujasis vyras savo gerumu keleriopai pranoksta abu buvusiuosius.

Kalbėdama apie skaudžią patirtį gimtojoje Šilutėje, Indrė nori padrąsinti visas moteris, kurios patiria vyrų fizinį bei psichologinį smurtą, – jos turi nekentėti.

Pasak moters, galbūt jos beviltišką situaciją tuomet lėmė didelės vyro pažintys. Bet Indrė tiki, kad jei šiuo metu ji kreiptųsi į tas pačias įstaigas, jau sulauktų pagalbos.

Išvarė „finansinė vergovė“

Antroje „Emigrantų“ istorijoje papasakotas Indrės sesers Rūtos likimas. Ši šilutiškė po kelerių metų, kai jos sesuo įsitvirtino Švedijoje, taip pat paliko gimtąjį kraštą. Tam apsisprendimui reikėjo daug valios ir išgyvenimų.

Apsisprendimą subrandinusios priežastys – iki skausmo pažįstamos ne vienam: šilutiškę  prislėgė finansinė našta.
Po skyrybų moteris liko su dviem vaikais ir būsto, pirkto prieš ekonominę krizę, paskola. Buto vertė jau buvo keleriopai smukusi, tad jį pardavusi nebūtų atidavusi nė didžiosios dalies paskolos.

Moteris, dirbusi kultūros srityje, Šilutėje kone dvejus metus gyveno skurde, mat „į rankas“ gaudama 900 Lt du trečdalius algos atiduodavo bankui, o iš likusių 300 litų dar reikėjo išlaikyti du vaikus.

Paskutines dienas Šilutėje Rūta atsimena kupinas baimės, tačiau kitos išeities, kaip palikti gimtinę, nebuvo.

Sulaukusi paramos ir padrąsinimo iš skaudžią patirtį turinčios sesers, Rūta pamažu įveikė psichologinius barjerus, nostalgiją gimtajam kraštui, ir įsitvirtino Švedijoje.

Tiesa, skolos, likusios bankui Lietuvoje, vis dar slegia moterį. Nors butas buvo antstolių atimtas, šiandien Rūta dalį uždarbio vis dar grąžina. Liko išmokėti apie 40 tūkst. litų.

Tačiau visa tai emigrantei iš Šilutės jau nėra baisu. Ji yra laiminga, o šalia turi mylinčią šeimą.

Šiandien šilutiškė Rūta yra lietuvių bendruomenės Švedijoje pirmininkė, gyvena gražiuose namuose ir sėkmingai dirba vaikų darželyje.

Paklausta, ar kada nors galvoja sugrįžti į Šilutę gyventi, Rūta sako, kad niekas, net ir ji pati to nežino, tačiau, jei atlyginimai Lietuvoje prilygtų tiems, kuriuos moka Švedijoje, ji iškart sugrįžtų. Deja, kol kas visa tai tik svajonės. Pasak Rūtos, galbūt į gimtą kraštą ji sugrįš tik sulaukusi pensijos.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.