Panirti giliai po vandeniu ir pirštu bakstelti bebaimę lydeką. Nusileisti iš padangių parašiutu ant rasotos žolės. Kasmetiniam potvyniui užliejus Pamarį, čiupti baidares ir naktį su draugų kompanija plaukti apsemtu mišku. Kalneliams pasidengus sniegu, išsitraukti roges ir, užlipus į viršūnę, krykštaujant lėkti žemyn, paliekant vėją už nugaros…
Skamba viliojamai? Būtent tokiais įspūdžiais jau porą metų gyvena ir nuolat juos papildo aktyvaus laisvalaikio Šilutėje grupės „Šišas“ nariai.
Kooperuojasi ir grybavimui
Viskas prasidėjo nuo dviejų brolių – Juliaus ir Justo Petkevičių ir jų draugo Audriaus Nikanovo, kurie turėjo laisvo laiko ir nenorėjo jo praleisti veltui. Tuomet, dar prieš pradedant ieškoti bendraminčių, reikėjo jaunuoliams ir narius vienijantį pavadinimą grupei sugalvoti.
Šis darbas pasirodė ne iš lengvųjų. Vaikinams teko į Lietuvių kalbos žodyno puslapius pasinerti originalaus ir atitinkančio jų nuotaikas žodžio ieškant. Akys užkliuvo už padūkimą, pakilią nuotaiką, įkarštį reiškiančio žodžio „šišas“, nuo kurio kilo ir Šyšos upės vardas.
Dabar šišiečiais save gali vadinti apie 100 grupės narių, tačiau aktyviausių ir visur noriai dalyvaujančių Julius suskaičiavo apie 20.
Šiuo metu grupę atranda ir paprastai veiklai kompanijos ieškantys nariai: norintys pagrybauti, futbolą pažaisti ar tiesiog krepšinio rungtynes kartu žiūrėti.
Pradžią „Šišui“ davę vaikinai džiaugiasi, kad šilutiškiai geba vienytis ir veikti kartu, neleidžia laiko nuobodžiaudami vieni namuose ar, neduok Dieve, baruose.
Norintiems prie grupės prisijungti šilutiškiams atrankos nėra. Senbuviai pastebėjo, kad laikui bėgant naujas žmogus jų kompanijoje pats pamato, ar jam tinka grupės veikla, ar jis geba susikalbėti su kitais grupės nariais ir ar būtent tokio laisvalaikio tikėjosi. Naujokas pats sau padaro atranką: jeigu kas nors netinka, atsitraukia ieškoti kitos veiklos.
Potvynio privalumai
„Šišiečiai mėgsta žygius“, – už visus taria Julius. Nuo pirmosios jų kelionės palei Tenenio upę žygiai tapo išradingesni, papildyti žaidimų elementais.
Šišiečiai iš pradžių susiplanuoja, kur keliaus, kur naktį praleis, kokį svarbiausią objektą pasieks, o tada jau skaito informaciją apie to žygio maršrute esančias žymesnes vietas. Labiausiai apsiskaitęs žygeivis, sustojus prie jam žinomo objekto, visiems papasakoja tai, ką žino, todėl žygiai tampa ne tik linksma pramoga, bet ir švietėjiška veikla vienas kitam.
Beje, Justas ir Audrius – kariai, tad, ką jie išmoko kariuomenėje, negaili perduoti ir „Šišo“ nariams. Taip keliautojai mokosi persikelti per upę su virve net nesušlapę ar mazgus tvirtus surišti.
Kasmetiniam potvyniui užliejus Pamarį, šišiečiai šios gamtos stichijos nekeikia, o netgi privalumų iš to išpeša. Vandeniu patvinus miškams, jaunuoliai čiumpa baidares ir skuba paplaukioti tarp medžių.
Susidomėję klausiame: „Ar netenka taip ir į medžius atsitrenkti?“.
„Vien dėl to ir įdomu, kad visko pasitaiko…“, – juokdamasis atsako grupės įkūrėjas.
Atkeliavus žiemai, šie šilutiškiai smagumų ieško ant užšalusių pievų. Tuomet Julius griebia pačiūžas, susiranda kartu norinčią pramogauti kompaniją ir lekia laukais su vėjeliu.
Jei trokštate žygių, negalvokite, kad, vasarai pasibaigus baigiasi ir jie. Viena iš „Šišo“ grupės narių Daiva tvirtina, kad žygiai smagūs ir šaltuoju metų laiku. Ji stengiasi nepraleisti kasmet vykstančių šaulių žygių 1923-ųjų metų Klaipėdos krašto sukilimo takais. Mergina pasakoja, kad žygio dalyviai pajunta anų laikų sukilėlių nuotaikas, inscenizuojami neramumai. Dalyviai, gavę korteles, keliauja nuo vieno posto iki kito. Kiekviename jų – vadinamieji „prancūzų kareiviai“, uždedantys antspaudus ant kortelių ir leidžiantys (arba dar kamantinėjantys) dalyviams keliauti toliau. Galiausiai visus žygio sunkumus praėję keliautojai gali sušilti, skanaudami galutinėje stovykloje patiekta koše su spirgučiais ir karšta arbata.
Beje, „Šišo“ nariai ir žūklę mėgsta, tad, žiemai įpusėjus ir tvirtam ledui susidarius, jie užsimeta meškeres ant pečių ir keliauja kirsti ekečių.
Po vandeniu – nepažintas pasaulis
Pasakodami apie savo aktyvaus laisvalaikio pramogas, keturi šišiečiai gali pasigirti, kad vis labiau susipažįsta su povandeniniu pasauliu. Platelių ežeras ir Stoniškių karjeras – tai pradedančiųjų narų svajonių vietos: vanduo skaidrus, prieš akis atsiveria visa povandeninė gamta. O Šilutės rajone, šišiečių nuomone, įdomių nardymo pojūčių patirti nelabai yra kur, mat drumzliname vandenyje nesimato, kur plaukti, narai ir tarp žolių įsipainioja.
Pagrindinė narų problema tokiuose neskaidriuose vandens telkiniuose – brakonierių palikti tinklai. „Atradę žvejybos tinklus, iš karto kviečiame gamtosaugininkus, kad tik mūsų kas nors vėliau neapkaltintų brakonieriavimu..“, – sako Julius.
Nardytojo pažymėjimą turintis Julius sako, kad jeigu kuris nors grupės naujokas užsimanytų panardyti kartu ir patirti pirmuosius nardymo įspūdžius, tai leistų tik su nardymo plaukmenimis (lastais), kostiumu, nardymo akiniais, tačiau nerti giliau su oro balionu neduotų. Pasak gelmių mėgėjo, nardymas su oro balionais yra sudėtingesnis, reikia geros sveikatos, specialų nardymo instruktažą išklausyti.
O jeigu naujokas nori nardyti, tačiau nemoka plaukti, tuomet jam šansai pažinti povandeninį gyvenimą jau prarasti?
„Nebūtinai reikia mokėti skraidyti, kad galėtum lėktuvu skristi“, – nusišypso naras. Pasak jo, naro kostiumas yra neskęstantis ir po vandeniu žmogus pats viską kontroliuoja, o ne grimzta gilyn kaip akmuo.
Tiesa, patirtimi dalindamasis Julius sako, kad pirmus kartus panėrus 
jausmas itin nemalonus. Žmogų užvaldo ne tik baimė, bet ir nuo žemo slėgio galvą pradeda spausti, ausys kemšasi. Pasak vaikino, nieko nebejauti tik tuomet, kai jau pripranti nardyti.
Tačiau pirmieji nemalonūs pojūčiai neatgraso, kaip tik dar didesnis smalsumas kamuoja pažinti vandens karalystę, apie kurią gali papasakoti dar tiek nedaug žmonių ir kuri kiekvieną kartą būna vis kitokia. „Jeigu į tą patį skaidrų vandens telkinį panersite dieną, o vėliau ir naktį, neatskirsite vaizdų. Tamsoje atsiveria visai kita gyvūnija ir augalai“, – nakties grožybėmis susižavėjęs pasakoja „Šišo“ organizatorius.
Spausdintuvas – tvenkinio dugne
Į upes šišiečiai – narai paneria tik tuomet, jei reikia jas išvalyti. Valymo darbus jie rengia patys, trokšdami prasmingos veiklos, arba jei kas nors paprašo pagalbos. Teko vaikinams Šyšą, Pakalnės upę valyti, pažino jie ir Šilutės kultūros ir pramogų centro tvenkinių dugną. „Ko mes tik ten neradome…“, – atsidūsta Julius. Šio tvenkinio dugne „gyveno“ piniginės, telefonai, fotoaparatai ir netgi spausdintuvas. O pro narus praplaukė ir ten gyvenantys karpiai, ir iš naminio akvariumo laisvėn paleistas vėžiagyvis langustas.
Pasidžiaugti vaikinai gali lobių ir kituose vandenyse radę: Stoniškiuose kontrabandininkų nuskendusią mašiną čiupinėjo, iš vadinamosios Šilutės „spūskės“ Antrojo pasaulinio karo metų minos liekaną ištraukė. Vienas paskutiniųjų laimikių – sniego motociklas, gulėjęs Kuršių marių dugne. Į vandenį paniręs dar žiemą, lūžus ledui, motociklas visą pavasarį mariose pragulėjo.
Šeimininkai navigacinėje sistemoje sudėliojo koordinates ir laukė, kol mūsų narai vasarą jiems padės atgauti savo turtą.
„Bet ten jokio įdomumo nebuvo, tik darbas vyko… Vos įkišus pirštą į marių vandenį, jo jau nesimato, tai ką kalbėti apie vaizdą po vandeniu? Motociklo ieškojome apgraibomis, vaikščiojome dugnu, kol galiausiai į jį atsitrenkėme“, – sako pašnekovas.
„Šišo“ narai draugų randa ir po vandeniu. Ten prie jų priplaukia bebaimės lydekos, kurios savo pasaulyje jokių priešų neturi. Tad nardymo mėgėjai šias žuvis net paglostyti gali.
Šaltuoju metų laiku nardyti vaikinams dar neteko ir jie nežino, ar prisiruoš tai daryti šią žiemą. Tačiau veiklos jie atras ir be nardymo.
Jeigu perskaitę straipsnį užsikrėtėte „Šišo“ aktyvumo virusu, turite idėjų, grupės narius galite rasti facebook.com socialiniame tinkle į paieškos laukelį įvedę „Šišas“.