Žinau, kad jūsų laikraščio sveikatos priedas yra populiarus ne tik tarp skaitytojų, bet ir tarp pačių gydytojų, todėl noriu papasakoti vieną istoriją apie jauną odontologę ir mažą jos pacientę.
Neminėsiu gydytojos pavardės, tiesiog nenoriu gadinti jos reputacijos Šilutės mieste. Tikiuosi, kad šis atvirlaiškis pateks jai į rankas ir ji pati atpažins save…
Aš pats nuo mažų dienų paniškai bijojau dantų gydytojų, tad gali būti, kad ir mano 4-metė dukrelė šią baimę perėmė iš manęs. Kai skaudančių dantukų problema privertė eiti pas odontologą, širdimi jaučiau, kad gero iš to nebus.
Trys trumpi apsilankymai ir mini pataisymai nieko bloga lyg ir nežadėjo. Gydytoja gana greit rado kalbą su mažąja savo paciente, kaip gera psichologė, kalbėdama žaisminga, argumentuota ir įtikinama – vaikams priimtina kalba. Gydytojos stebuklingas stalelis, apkrautas linksmais žaisliukais, dukrai tikrai atrodė kaip stebuklų laukas. Odontologė net leido vaikui nuo jo pasiimti vieną žaisliuką ir išsinešti namo. Smulkmena, bet tikrai maloni, kuri dar labiau pakėlė jaunos odontologės autoritetą mūsų šeimos akyse.
Nors lietuvių liaudies posakis sako, jog nemeluoja trečiasis kartas, mūsų atveju lyg žaibas iš giedro dangaus trenkė per ketvirtąjį apsilankymą.
Matyt tądien mažieji pacientai jau buvo išsekinę gydytojos kantrybę, tad visas ankstesnis tobulas jos žaismingumas buvo dingęs. Trumpai tarusi, kad nieko nebus ir kad jai gaila tiek mūsų, tiek savo laiko, ji išrašė siuntimą dukrą vežti gydyti į Klaipėdą.
Taip ir norisi mielai odontologei pasakyti: man negaila nei savo, nei jūsų laiko. Man gaila savo 4-erių metų vaiko, kuriam skauda dantukus. Įvertinkite savo laiką pinigais ir mes juos sumokėsime.
Kaip nuraminimas dar nuskambėjo frazė: „Šiandien jau ne vieną vaiką išsiunčiau ten, kur jums tikrai padės“.
Žmona su išsigandusia dukra ant kelių liko sėdėti odontologės kėdėje, bet medikė ją nuleido ir išėjo. Suprask: jūsų priėmimas baigtas.
Nuvežti savo vaiką galima ne tik į Klaipėdą, bet ir į pasaulio kraštą, nes vaikui nieko negaila, tačiau kartėlis liko abiem pusėms. Labiausiai graudinosi dukra, kad supykdė tą savo gerąją gydytoją ir šį kartą negavo žaisliuko nuo to stebuklingojo stalelio.
Savo gerą vardą galima susigadinti labai greitai. Taip norisi medikei palinkėti kantrybės su savo mažaisiais pacientais, kurie ir taip nestokoja baimės eidami pas odontologą, bei tikėtis, kad ateityje ji užbaigs pradėtus darbus ir nenueis lengviausiu keliu – siuntimo į Klaipėdą išrašymu.
Puikiai suprantu, kad mūsų keliai daugiau, ko gero, nebesusikirs, bet odontologei tokių akimirkų, kai teks rinktis tarp paciento ir savo kantrybės, dar bus tūkstančiai. Tad linkiu jai didesnio pakantumo vaikams ir pagarbos pacientams.
Marijus BUDRAITIS, šilutiškis