Vadim VOLOVOJ,
politologas, politikos mokslų daktaras,
Geopolitinių studijų centro vyriausiasis ekspertas
Šiandien skalūnų dujų žvalgymo ir gavybos klausimas yra vienas iš aktualiausių Lietuvos politinėje, informacinėje ir ekspertinėje darbotvarkėje. Pagrindinis klausimas – paprastas: „Ar reikia šių dujų mūsų šaliai?“
Atsakymas į jį turi keletą svarbių aspektų.
Pirmas – geopolitinis, susijęs su Lietuvos energetiniu saugumu. Priklausomybė nuo Rusijos šioje srityje – totali. Taip pat akivaizdžiai per aukšta ir, tikėtinai, politizuota yra „Gazpromo“ parduodamų mums dujų kaina. Kitaip tariant, alternatyva būtų ne pro šalį. Šiuo atveju praverstų ir suskystintų dujų terminalas, ir Lietuvos – Lenkijos dujotiekis, ir skalūnų dujos.
JAV energetikos informacijos administracijos skaičiavimais išgaunamieji skalūnų dujų ištekliai Lietuvoje gali siekti daugiau nei 110 mlrd. kub. metrų. Mūsų šalis kasmet sunaudoja apie 3 mlrd. kubinių metrų „Gazpromo“ dujų, taigi, vien savų skalūnų dujų Lietuvai pakaktų beveik pusei amžiaus.
Tiesa, kai kurie energetikos ekspertai, pavyzdžiui, Lietuvos Šilumininkų asociacijos tarybos pirmininkas Andrius Janukonis šiuo klausimu turi kitokią nuomonę. Anot jo, beveik pusę Lietuvoje suvartojamų dujų suvartoja viena įmonė – „Achema“, trečdalį – šilumą gaminančios ir tiekiančios įmonės, o 20 procentų – visi kiti.
Šilumininkų asociacijos vadovo manymu, skalūnų dujos iš viso visuomenei neturi jokios reikšmės, nes energetika dideliais žingsniais eina į priekį ir netolimoje ateityje, tikėtina, bus apskritai atsisakyta iškastinio kuro. A.Janukonio nuomone, tegul „Achema“ ir perka „Gazpromo“ dujas, jeigu jai tai naudinga, o Lietuvos šilumininkams ir vadinamiems „visiem kitiems“ skalūninės dujos galėtų būti ekonomiškai naudingos.
Jeigu su geopolitiniu (geoenergetiniu) momentu viskas daugiau ar mažiau aišku, tai su ekologija reikalas sudėtingesnis. „Žalieji“ su L.Balsiu priešakyje, remiami A.Salamakino, teigia, kad skalūninių dujų gavyboje naudojami įvairūs kenksmingi chemikalai, kurie, neva, užterš požeminį vandenį, pavers eksploatuojamą teritoriją dykuma ir panašiai.
Panašia retorika remiasi ir jau kovotojų prieš skalūnų dujas sinonimu tapę vieno kaimo gyventojai. Akivaizdu, kad racionalumą šiuo atveju dažniausiai užgožia emocijos. Tuo tarpu geologijos ekspertų nuomone viską įmanoma padaryti saugiai.
Pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos specialistai paskelbė, kad skalūnų dujų žvalgymas vakarų Lietuvoje yra galimas.
„Lietuvos skalūnų motina“ vadinamos habilituotos daktarės Onytės Zdanavičiūtės nuomone, keista, kad lietuviai nenori bent jau ištyrinėti savo gelmių. „Galbūt kai kam ar mūsų kaimynams nepatinka, kad į Lietuvą ateina didelė amerikiečių kompanija „Chevron“. (…) O gąsdinimai, kad ieškant skalūnų dujų bus užkrėstas geriamas vanduo, visiškai nepagrįstas, nes tarp vietos, kur vyks hidraulinis skaldymas ir sluoksnių, kur yra geriamasis vanduo – labai didelis intervalas“, – aiškino mokslininkė.
Pagaliau, LR Energetikos ministerijos ekspertės L.Rimšaitės teigimu: „Vis dėl to, kaip konstatuojama daugelyje iki šiol atliktų tyrimų bei kaip byloja praktika – skalūnų dujų žvalgyba ir gavyba yra pakankamai saugi, jeigu šia veikla užsiima patyrusios kompanijos, kurios laikosi nustatytų saugumo reikalavimų“. Taip pat ji pabrėžė, kad Europoje draudimai žvalgyti skalūnines dujas, naudojant hidraulinį skaldymą, yra labiau išimtis nei tendencija.
Žinoma, visada galima teigti, kad „ekspertai“ papirkti „Chevrono“. Bet lygiai taip pat galima sakyti, kad teisūs yra konservatoriai, kalbantys apie stiprėjančius „vėjus iš Rytų“, ir kad „žalieji“ bei A.Salamakinas veikia „Gazpromo“ pusėje.
Pastaruoju atveju, tarp kitko, yra du įdomūs momentai. Pirma, Rusijos dujų milžino vadovas A.Mileris pastoviai aiškina, kad nebijo „skalūnų dujų revoliucijos“, bet kažkodėl jo vadovaujamas koncernas priverstas mažinti dujų kainą Vokietijai ir Lenkijai, bei skuba statyti „Pietų srovę“ ir sutarti dėl dujų eksporto su Kinija. Todėl teigti, kad „Gazpromui“ visiškai neįdomi skalūnų dujų tema Lietuvoje, būtų nepagrįsta.
Antra, taip jau sutapo, kad A.Salamakino pilietinis aktyvumas ėmė reikštis galimų užkulisinių naujos (socialdemokratinės) Lietuvos valdžios derybų su „Gazpromu“ dėl naujos ilgalaikės sutarties fone. Šiame kontekste sunkiai tikėtina, kad Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas veikia be aukščiausios partinės vadovybės žinios.
Tuo pat metu pastebėtina, kad premjero požiūris šiuo atveju yra žymiai santūresnis, o Aplinkos apsaugos ministras „tvarkietis“ V.Mazuronis po kelionės į Jungtines Valstijas apskritai priėjo išvados, kad nereikia be pagrindo gąsdinti žmonių. Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad vyksta kažkoks slaptas žaidimas, kuriame politika yra aukščiau ekonomikos.
Apibendrinant, reikėtų užfiksuoti kelis pagrindinius akcentus. Pirma, žiūrint iš Lietuvos energetinio saugumo stiprinimo taško, skalūnų dujų gavyba mūsų šalyje yra pateisinama. Ji padėtų sutaupyti nemažai mokesčių mokėtojų pinigų ir tapti svarbia energetinio vartojimo diversifikacijos dalimi kartu su tradicinėmis ir suskystintomis dujomis bei alternatyvia energetika.
Antra, ekologijos klausimas neabejotinai yra labai svarbus, bet viso pasaulio „žalieji“ (Lietuvos – ne išimtis) visada linkę pervertinti grėsmes ir iš principo protestuoti prieš klasikinę energetiką. Kitaip tariant, jų nuomonė verta dėmesio, bet nebūtinai teisinga, tuo labiau, kad Lietuvos mokslininkai, kuriuos sunku įtarti noru pakenkti mūsų valstybei, teigia, jog saugi skalūninių dujų gavyba yra įmanoma.
Trečia ir svarbiausia – niekas nesiūlo beatodairiškai imtis savarankiškos skalūninių dujų žvalgybos ir gavybos ar atiduoti šiuos procesus į „Chevrono“ rankas lengvatinėmis sąlygomis. Pagrindinė valdančiųjų užduotis – padaryti viską, kad „skalūnų revoliucija“ Lietuvoje būtų ekologiškai saugi ir ekonomiškai naudinga.
Trumpai sakant, Lietuva neturėtų lengvu rankos mostu atsisakyti skalūninių dujų. Atsisakyti reikia emocijų ir veikti protingai bei nuosekliai, ir tada viskas pavyks, ir visi bus patenkinti. Išskyrus, „Gazpromą“, žinoma.