Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau.Prieš kelias dešimtis metų aukštąjį mokslą baigusi Šilutės rajono gyventoja Rasa patyrė vienišos moters bei motinos dalią, girtuokliaujančio ir psichologiškai smurtaujančio vyro terorą.
„Didelis darbo krūvis mokykloje, nuolatinės problemos namuose kėlė vidinę sumaištį, vedė link beprotybės“, – šiandien prisipažįsta Rasa Mcdonald. Ji nubraukė 18 metų biologijos mokytojos patirtį, paliko darbą tuometinėje Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje ir išvažiavo geresnio gyvenimo ieškoti užsienyje.
Apie į gerą išėjusius pokyčius šiandien sufleruoja ir nelietuviška Rasos pavardė – McDonald. Moteris daugiau nei prieš metus iš Australijos grįžo gyventi į gimtąjį kraštą. Čia parsivežė grynakraujį australą, su kuriuo kursto laimės židinį, baigia įsirengti naujus namus bei vaiskrūmiais apsodinti išdirbtus laukus. Negana to, Rasa yra aktyvi kaimo bendruomenės „Želvesys“ pirmininkė.
Išbandymas virto sėkme
Rasa neslepia, kad skaudūs gyvenimo spyriai ją stūmė į priekį ir kvietė atsikvošėti – gyvenimą kurti iš naujo. „Teko daug ką brangaus, artimo ir mielo paaukoti bei susitaikyti, kad svetimoje šalyje reikės viską pradėti nuo nulio…“, – sako Pempiškių kaime gyvenanti pašnekovė, anksčiau gimtinėje nebemačiusi ateities.
Ekstremaliems pokyčiams pasiryžusi moteris tada skaudančia širdimi savo mamai patikėjo ant paauglystės slenksčio stovinčios dukters priežiūrą ir mokslus. Į Škotijos miestą Aberdyną, kuriame jau buvo įsikūrusi giminaitė, išvažiavo su 10 klasių baigusiu gerokai savarankiškesniu vyresnėliu sūnumi.
„Susiradau naktinį darbą – su lenkų grupe valiau didžiulį pastatą, o dienomis ėjau į koledžą mokytis anglų kalbos“, – apie gyvenimo pradžią Škotijoje pasakoja Rasa.
Baigusi koledžą, Rasa nusprendė apsiginti Vilniaus universitete įgytą genetikos specialybės diplomą – ryžosi studijuoti ir viename iš garsiausių Aberdyno universitetų, nes visados viliojo genetikos mokslai.
Lietuvė ir čia patyrė nemažų sunkumų. Pirmiausia, neužteko koledže įgytų anglų kalbos žinių. Po pirmojo nesėkmingo bandymo įstoti į universitetą teko dar kelis mėnesius papildomai mokytis. Antras bandymas buvo sėkmingas. Taip Rasa su dar aštuoniais kitų šalių studentais tapo medicinos molekulinės mikrobiologijos išlyginamojo kurso studentė.
Paklausta, ar vėliau pasitaikė galimybių kur nors pritaikyti įgytas žinias, Rasa nedvejodama pripažįsta, kad būtent Alberdyno universitete išklausyti mokslai jai padeda ir šiandien. Savo nedideliame ūkelyje, įkurtame Pempiškių kaime, šalia miško, ji augina braškes, avietes, iš Australijos parsivežtas gervuoges.
Suvedė bendras pomėgis
Gyvenimas Škotijoje nebuvo lengvas, tačiau Rasa rasdavo laiko ir savo pomėgiams. Vienas jų – domėjimasis senoviniais automobiliais. Šilutiškė užsiregistravo vieno autoklubo internetiniame puslapyje – čia savo aistra automobiliams dalijasi viso pasaulio automobilių mėgėjai, jie virtualioje aplinkoje susipažįsta, bendrauja.
Šis interneto tinklalapis prieš kelis metus Rasą suvedė su Australijoje gyvenančiu Greimu (Graem Paul McDonald). Greimas iškart pajuto jai šilumą, artumą, o netrukus pasiryžo ir susitikti. Be to, jo giminės šaknys buvo Škotijoje, tad, kaip pripažįsta Greimas, atsirado proga ne tik pasimatyti su naująja drauge, bet ir aplankyti protėvių žemę.
Atvykęs į Škotiją Greimas galutinai įsitikino, kad jo ir lietuvės Rasos gyvenimas gali eiti bendru keliu. Tam pritarė ir ramybės, šilumos bei santarvės pasiilgusi šilutiškės širdis.
Gyvenimas šalia vandenyno nepatiko
Nebuvo iki tol rožėmis klotas ir Greimo gyvenimas. Sidnėjuje gimęs ir užaugęs vienturtis sako patyręs atšiaurų pirmosios žmonos elgesį bei finansinį išnaudojimą.
„Greimo senelis buvo garsus žokėjus ir augino vienturtę Greimo mamą. Vėliau ji savo vieninteliam sūnui Greimui perleido visus senelių ir savo užgyventus turtus. Deja, Greimas vedė moterį, kuriai terūpėjo pinigai ir lengvabūdiškas gyvenimas: pramogos, lošimai. Jie vaikų nesusilaukė, o po kelių metų išsiskyrė. Po šio sukrėtimo Greimas pardavė senelių namus ir pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą atokioje Corindi gyvenvietėje, prie Ramiojo vandenyno“, – trumpai vyro gyvenimo istoriją iki jųdviejų susitikimo pristatė Rasa.
Australas lietuvaitę pakvietė apsigyventi naujuosiuose namuose, kuriuose jau buvo susikūręs savo ramybės oazę. Laikinoji viza Rasai didelio džiugesio nekėlė. Po metų, praleistų Australijoje, kur jau buvo susiradusi ir šiokį tokį darbą, lietuvė turėjo išvykti. Grįžusią į Lietuvą ją užklupo aibė biurokratinių reikalų, susijusių su dokumentų tvarkymu. Rasai ir Greimui teko atskirai gyventi net 9 mėnesius, o vėl susitikę jie niekad neišsiskyrė – sumainė aukso žiedus bei iškėlė šventę visiems Australijoje gyvenantiems draugams.
„Gyvendami Australijoje turėjome tik vienas kitą. Didžioji tuštuma ypač pasijausdavo per šventes: šv. Velykas ar šv. Kalėdas. Greimas beveik visą gyvenimą buvo vienišius, o man artimųjų ilgesį sunkiai sekėsi ištverti“, – prisipažįsta Rasa.
Nepriprato lietuvė ir prie neįprasto Australijos klimato. Ten, kur jie gyveno, vasara tęsdavosi 7 mėnesius, o per šv. Kalėdas užklupdavo pats karštymetis, apie 40 laipsnių kaitros…
„Nesu iš tų žmonių, kurie gali daug laiko praleisti gulėdami paplūdimyje. Tam turėjau visas sąlygas, tačiau norėjau nuolat ką nors veikti, dirbti“, – sako pašnekovė, pasirinkusi gana sunkų darbą augalų ūkyje ir kasdien į jį važiavusi po 10 kilometrų.
R.McDonald pripažįsta, kad tekdavo beveik visą dieną parklupus skinti vazonėliuose auginamas avietes ar kitas uogas. Tiesa, už valandą tokio darbo darbdavys mokėdavo po 20 australiškų dolerių. Vėliau, kai augalininkystės ūkio administracija sužinojo, jog moteris turi Aberdyno universitete apgintą molekulinės mikrobiologijos diplomą, ją pakvietė dirbti į daigyną. Čia Rasa jau galėjo pritaikyti ir turimas genetikos žinias auginant šilauoges ir gervuoges.
Namai ten, kur šeima
Šie mokslai ir darbo patirtis šiandien taip pat praverčia. Gyvendami Pempiškėse, šalia nuosavos sodybos Rasa ir Greimas yra užveisę vaiskrūmių ūkį.
Būtent dėl šio svajonių ūkio ir McDonaldų šeima priėmė sprendimą kurtis Pempiškėse. Čia, Rasa paveldėjo tėvų žemės lopinėlį, netoliese gyvena ir jos mama.
Paklausta, ar Greimas neliūdi dėl paliktos Australijos ir toli likusių gimtųjų vietų, Rasa patikina, kad namai yra ten, kur yra šeima.
Pasakodama apie šeimos kasdienybę Pempiškėse, Rasa sako, kad čia jos vyras tikrai nesijaučia vienišas. „Kadangi jis visą gyvenimą praleido remontuodamas ar konstruodamas automobilius, tai puikiausiai daro ir dabar“, – su šypsena pasakoja moteris.
Anot Rasos, Greimas buvo ir liko tikras svajoklis. Benzinu varomi maži automobilių, laivų ir malūnsparnių modeliai – savotiški Greimo vaikai. Modeliams skiria daug laiko, nuolat juos tobulina.
Greimas kiekvieną rytą pradeda kavos puodeliu. Vėliau jis sėda į senučiuką visureigį ir suka link anytos namų. Čia jo laukia garažas ir jame stovintis koks nors automobilis. Taisydamas seną mašiną, Greimas dažniausiai į ją investuoja gerokai daugiau, nei yra verta. Vyras su didžiule aistra ieško originalių detalių internete, jas parsisiunčia, kruopščiai įdeda. Kaip pripažįsta Rasa, jis dirba ne tam, kad sukauptų kapitalą, o tam, kad technika – didžiausia aistra, padedanti būti laimingam.
Rasa džiaugiasi, kad po didelių gyvenimo sukrėtimų, išgyvenimų ir patirto vargo ji turi ramybės kupinus namus, o šalia – artimą žmogų, laimingus vaikus, dažnai užsukančius jų aplankyti. Pilnatvės duoda aktyvus dalyvavimas kaimo bendruomenės „Želvesys“ gyvenime.
Bendruomenės pirmininkė R.McDonald džiaugiasi, kad pavyksta suburti atokiame rajono kampelyje gyvenančius žmones. Štai šiemet jie visi įgyvendino projektą „Knyga kviečia kartas“ ir iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendruomeninės veiklos stiprinimo programos gavo 7000 Eur finansavimą. Už gautus pinigus sename buvusios mokyklos pastate įrengė biblioteką, nupirko ir naujų knygų.
Bendruomenė puoselėja žolinininkystės ir sveikos gyvensenos tradicijas. Praėjusią vasarą pirmininkė padėjo surengti kaimo žmonėms susitikimus su garsiuoju Pamario žolininku Virgilijumi Skirkevičiumi, išklausę jo mokymus „Želvesio“ nariai ėmė rinkti vaistažoles, ruošti džiovintų žolelių arbatas, užpilus. Juos platina įvairiuose Šilutės rajono renginiuose.
Sekdamas žmonos iniciatyva, bendruomenės „Želvesys“ gretas ne taip seniai papildė ir pats Greimas.
„Džiaugiamės vienas kitu ir dažnai pajuokaujame, klausdami vienas kito – kur buvai anksčiau? Rodos, galėjome susitikti prieš kelias dešimtis metų ir jau nuo tada gyventi taip laimingai kaip dabar“, – sako Rasa, o jai šypsodamasis pritaria Greimas.